Žiema ir jos pusnys

Žmogui kalbant
jo burna panaši į urną
vos jai beprasiveriant
Rembrandtas įsitaisė
kažkur tarp rūkyklos ir šaldytuvo

tik nekalbėkite man
apie laiko persikėlimą tuneliais
laiko kuris yra kuris buvo
ir kurio jau nėra prasmių
kvantines teorijas

ak kokia tai beprasmybės analogija 
seniai beveik niekada aš mokiaus filosofijos
kurios beje neišmokstama
fitoterapijos poliglotijos filologijos

nuo tada iki dabar svetimos man visos
žmogiškų santykių politologinės teorijos 

jei perteklystės laikų laikinume 
ko stokoji esi daugiau nei varganas
namas kuriame gyvenu priešingai – yra alkanas

vos spėjau nakčia įsijungt kompiuterį
atlapsėjo šuo ir ėmė medžioti musę

vieni važinėja autobusais bet atsilieka
kiti skuba
po traukinio skliautu visi sodinom bulves
tų kurie mėtė meškeres plūdžių
nespėjo vytis žuvys

tik kai kurie išėjo rinkti grybų
o kai kurie lesino vištas kviečiais
bėrė grūdus po asfaltu

vieni susiliejo su pašvaistėm
kiti artėjant Užgavėnei
kabino vėliavas žiūrėjo kai jos plaikstės

paradoksalu švaistūnai tam laiko neturėjo
ir pamažėl darėsi šventumo kūnais
tai yra supanašėjo su švytuoklėmis
tapo jų trumpumo mirksnias
bei santykinių ilgio matų amplitudėmis 

čia sniego dar nėra čia jis baltas
ir tais laikais kada lyg pelenais pasnigo
mažai kas šiam pasauliui
dardant bėgiais į didžiulę pusnį
jautės kaltas