Benytis

Nematuojant


Nematavęs nei apskritimo
nei spindulio gręžiu
jau trečiąją miriadinę akį

gyvenime aš tave projektuoju
tarsi pradžią tarsi pabaigą
žemę regiu kaip stiklo rutulį
trapią



Daržovių gyvenimas


svogūno laiškus susmulkini
ir nubrauki į dubenį
jei taip viską nubrauktum
gyvenimas primintų nesibaigiantį
pavasarį ar kas labiau tikėtina – rudenį

tikrovėje norų bei geidulių
pamažu suprantu kitaip negaliu
jazminas nupjautas atšakas gydė
burokų spalva jas nudažiau



Tęskime


ką dariau padariau o ko ne tai ir ne
kai kas baisiai nuvylė
bet padaręs mažiau
mačiau vis giliau ir daugiau

kildavo aibės tarpusavio karų
žiurkių lenktynių marų ir kitų klaikumų
ir kai tapdavo taip įdomu
kad net dar įdomiau

mandagiai liepdavau nešdintis
išgalvotiesiem medžiokliam
ugnies varovam ir pašnekovam

nes būdavo tiek gūdu
kiek įdomu ir be čiurlenimų
ūktelėjimų bei pašnekesių 

taip nuodugniai laša kirčiai ant u
tik priešas šitaip peilį galanda
žvaigždės tamsybėse vietą atranda
ir viskas kas po saule savo pasaulį
arba eina velniop



Vėluojantis triumfas


pamažu suprantu kad suprasti galiu
dar mažiau nei anksčiau
ypač tai ką suprasti vengiu

net ir tai pavadinom triumfu
triušiais traukiniais triufeliais
kad tie triksteriai tūkstantmečių
dienų painiavų ir velniavų
besislepią kažkur viduj
galėtų mėgautis tuo kas taip svarbu

benyčio gyvenimo labirintuose
kalamu siužetu