Tos nesiliaujančios beraščių padėkos.

Filmai.


Tokį Kill Bill, neseniai žiūrėjau gal dėl tarantiniškos estetikos,
sunku paaiškinti kodėl. Po dvidešimties metų deramo įspūdžio jau nepalieka. Natatorium 2024 irgi esama grožybių, bet ne tarantiniškų, o lyg skandinaviškų, slypinčių turbūt detalėse. Filme esama neskelbiamo cinizmo, nihilizmo ir gyvenimiškos tikrovės.
Niekas apart pabaigos lyg ir neturi akcento. Panašu,
tai šiaurietiško meno ir meno gyventi bruožas.
Sakantys, kad filmo nesuprato, nemato nei grožio jame, nei
moka gėrėtis mus supančioje realybėje absoliučiai metastazuojančia blogio sėkla. Jei primityvaus tarybinio realizmo pavyzdžiu reiktų pasakyti ko moko šis filmas, atsakyti nebūtų sunku – naivumas ir pasitikėjimas yra baudžiami.

Po balsavimo aiškėja, kad prorusiškieji driskiai ir socdeminė kiaulių ferma perima valdžią.
Orveliška.

Kas per išsireiškimas – be sustojo.

™

Ant ekrano ilgas, plonas, peršviečiamas, smarkiai įtartinas ir ūsuotas.
Galbūt tai mikrodronas.

Šioje vietoje verta pabūti.

Gal tik taip atrodo, myliu savo tėvus ir pergyvenu su jais. Gal tik taip keistai skamba tas "pergyvenimas" kartu ir pasidalinimas dalios. Aišku šitie dalykai, ta tėvienos sriuba nėra labai paprasti ir tikrai savotiško skonio. Bet teksto esmė yra ta, kad mūsų gyvenimas yra kažkokia grandinė - kuria nešame belaikę žinutę iš kartos į kartą - ir per tai tapatūs esame su savo istorija ir ateitim.

kas treniruoja Reną nežinia, o štai Cibarauskei kadais siūliau su manimi pasitreniruot. Įsivaizduok, ji atsisakė tai daryti dykai. Lyg ne aš ją treniruočiau, bet ji mane. Taip ir liko laisvai samdoma niekelių, tarsi recenzijų, tarsi kritinių straipsneliūkščių už kuriuos sumokėta autoriaus,
rašytojėle. O galėjau į ir iš treniruoti. Kilstelt aukščiau, domkratu ar kuo nors, gal gerve ar lifteriu, nes be pagalbinių priemonių to jau nepadaryčiau.

Nežinau tikėt tuo ar ne, nežinau kaip veikia apšvieta.
Radau tai, perskaičiau tai, užrašiau tai.
Man atrodo žmogaus pagedimo neveikia niekas,
tik dar didesnis pagedimas.
Žinau kaip veikia rašymas. Jis veikia kaip apšvieta.
Tiesiogine ir perkeltine prasmėmis.
Yra tokia vaikystės legenda gaji tarp rašytojų.
Jie sako, kad eidami į mokyklą jie rašydavo po
antklode pasikišę žvakes. Vaškas tykšta ant
paklodės, o paklodė neliepsnoja. Galėtų, bet ne.
tai argi rašymas tarp žvakigalių ne Apšvieta.

Naktis. Loja šuo. Viršum jo Samtis. Tolumoje
loja kiti šunys. Toje sodyboj, kurios savininkas
raudonu traktorium atvažiuoja į parduotuvę.
toks teonas tokiu pat traktorium važiuodavo
į kirpyklą. Kol neturėjo auto. O šiam auto ir
nereikia, jis turi traktorių, žiemą vasarą
tąpat striukę, pro kurią šviečia pilvas.
Pro beržą prasišviečia žvaigždė.
Šviečia kaip žvakė. Argi tamsaus
dangaus fone visokie žvakėmis
apsimetantys ar jomis bevirstą
švietalai ne Apšvieta.