Labas vakarutis. Nulijo, ir vėl smelkiasi drėgmė. Vėl nulijo ir nerimas. Poetiška vienatvė, nerimas, ir paika menininkiškiausia nuojauta.

La. O Kitkuti, jeigu aš tiesiog prisikaupusi parako lyg bomba... Kažkokio nerimo prikaupta manyje... Ir aš negaliu to taip paprastai paleisti. O dar sako piešimui turi būti sąvas laikas... Menui reikia išlaukti gero laiko. Taip. Ar kažkaip panašiai... Aš net neišėjusi esu, tik rankos neklauso... Ir mintys neteka kaip turėtų... Jaučiuosi lyg perspausta, užspiesta į kamputį...Ne Ne Kitki aš neišėjusi esu, tik rankos lyg nebe tos... Ir tie išgyvenimai spaudžia - neteka mintys kaip turėtų, kad jau galėčiau pradėti piešti vėl... Spaudžia lyg. Įspiesta į kampą esu.

Ačiū! Man ne tik patiko. išvadas aš darau ir suprantu tavo jausmus vertinant pokarinę inteligentiją.

Tekstas nematomas

Labas vakaras. Kitki, kaip sugrįžti prie piešimo. Nu žinau, kad sugalvosi... Ar tai tiesa kad kada jau tikras menininkas - turi būti stebukladarys... Kad turi piešti visokias iliustracijas? Daryti knygas ir kt...? Nu Kitkuti, kad ir kiek stengiausi neįgijau, jokio to menininko profesianalumo... Bet noriu kurti. Ir nežinau, kaip ten būti tuo laisvu menininku.... Ką daro laisvi menininkai? Noriu turėti savo rankas, ir noriu turėti savo minčiukes...

Tavo viščiukas labai išdykęs. Moko visus miegoti ant laiptų, o ne vištų namelyje, eina į kambarį, lipa į mašiną. Ir jie nebe viščiukai, tokie jau - beveik vištos ir gaidžiai. Dar negieda. Pilnas kiemas juodų ir raibų vištų ir gaidžių , kurie kaip šuniukai visur laksto iš paskos. Uch...

Pas mus kur buvo mažas griovys, pasidarė didžiulis ežeras. Gražuma.

kaip visad, vaiki - visur, visa kame...

Ištikrųjų tai pirty, Kiškiuk. O Tu kur? Kodėl nekalbi su manim kai man Tavęs reikia?

Taip, šienapjūtėje, konkorėžiuose, uogose ir rūke.
O judu kur?

Labutis Kitkuti. Mane aplankė tavo laumžirgis, į kambarį neskrido, prie atviro lango teriojos. Linkėjimų atidavė nuo tavęs ir dingo... Rodė kad su tavim pabuvęs, kad jį išgelbėjai, pagyrė tave ir dingo... Kitkuti aš dar turiunuotrauką, ant mano saulėgrąžų su laumžirgiu... Tas taviškis irgi turbūt po daržus maitinasi, tik neeinu į kiemą, tai nufotografuočiau... O pas mus jau vyšnios sunoko.

Taip! Partiją mylėti. Ir Latvijoj, ir Amerikoj, ir pas mus! Tėvynė, šaltibarščiai, partija!

vasarikė kaip reikiant!
šienapjūtėje Pri! pri-
sirinkusi grybų, kanko-
rėžių, uogų
ir dilgėlių dar aptikus
apsčiai...

miau.

Škias, ėškomas kampazitorius ir būsimų žodžių autarius. Kursim partijai himną! Ohoho!

miau.

Ačiū! Jūsų komentaras man labai patiko.

nepasakyčiau.
turbūt ir Pri nepasakytų...

Ai, Kitkuti, tu kaip sako tas galaktinis žmogiukas... Aš tai tik bobikė, nesuprastu tų transendencinių dalykų apie mirtį... Man niekas to nepasako, todėl ir bijau... Bijau mirti, nes nepasakojo man niekas... Tik žinau kad Angelas būsiu.

Kuris jau iš tų poetų sulaukia daugiau negu 60. Turbūt nė vienas.

Labas vakaras. Jau kaip ir neįtikima, net man pačiai, jau net 40 prasidėjo... Taip Kitki. Tiek sena esu... Tie meteliai bėga, kaip pelės į kampus nuo katino. Ir bijau aš irgi kaip pelėms kad nebūtų. Tai ir yra mano tie skauduliai - buvę yra viršžogiškų išbandymų. Todėl ir bijau. O kas dėl beprasmiškai praleisto laiko - neturiu taisytinų klaidų. Viską dariau kaip galima geriausiai. O dėl tos sveikatos, tai jau ne tiek ir teliko kentėti, koks dvidešimt metelių ir viskas. O gyvenimas, žiū, gana prasmingai pragyventas. Atkentėsiu kažkaip dar tuos 20 metų.

Jam galima lesti ir svirplius ir rūką. Bet žinai, čia kaip su tom garšvom, kuo labiau stengiesi jas rauti ir naikinti, tuo labiau jos plinta.

nepersistengiu.
o tu ką, ruoši rogutes?

Viskas! Jau svirpia svirpliai.
Būdavo tik rugpjūtį.

Labas vakaras. Kas pas tave naujesnio? Taip, būtų gerai surimtėti, būtų gerai pabūti filosofiška... Bet kad vėjai galvoje. Pažiūrėki pro langą, oras koks nenuspėjamas... Taip ir nuotaika. Bandau susikaupti, parašyti... Bet bijau kad praeis kažkiek laiko ir vėl mintys pasileis lyg vėjas... Gero tau vakaro. LOVE PEACE TRUE... Susitaikymo Kitki, tau ir kittiems. Gerų minčiukių, ir sėkmės kūryboje.

...nu jo, a tai kur tu, patikslink prašom.

va nušniokš liūtis popiet ir gal net ir vėl pribujos tų gintarinių medžių.
o jei dar saują gintariūkščių pakasi dirvon, tai jau tada ir suvis garantuotai

bus.

O kur Tu?

Labas vakaras. Kitki. Labai ąčiū kad tu esi toks draugiška siela... Žn. aš neturiu čia daug draugų, arba pamo problemos ir įspūdžiai ne visiems įdomūs. Sunku neturėti draugų. Neturėti peties išsiverkti. Tada negali atsitiesti... Atsimenu Kitki, paauglystėje, (sunkus metas ta paauglystė), dar turėjau draugių... Bet tik pačiomis atviriausiomis akimirkomis, galėdavau neslėpti savo veido, jos buvo kažkiek kitokios negu aš... Ir joms būdavo sunku ir nuobodu su manim. Retai kada galėdavau išsipasakoti kažkam... Labai norėjau nuoširdžiai išsiverkti. O turėjau nuolatos saugotis, taip ir susirgau iš to nesaugumo jausmo... Jos paprasčiausiai nesigilindavo - kas man yra ir kodėl aš tokia skaudi... Mane tėvai mokė slėptis, visada sakyti kad viskas gerai, o viduje kentėjau nežmoniškai... Nežinomybė, melas, pavydas, apkalbos... Ir dar tie stori vyrai su savo piniginėmis... Visi įgyvendindavo tų ponų planus, kada buvo mokama... O paskui draugės taip ir pasidavė pinigo kvapui, apsvaigo ir pasidavė. Gal ir gerai, kad turi iš ko gyventi. Bet pinigai dar ne laimė Kitkuti... Laimė ir ramybė yra visai kas kita.

Pas mane Tetukas. Nespygauk.

o brač. medžių nėra, o gintarėlis - ant delno...
nuostabu gi.

Kitki, sergu... Sorry, jei trukdau...

Labu... Aš ant voriukų nepykstu, bet kažkaip bijau truputį jų... O tas drugelis tai tikrai baisus, tiesiog skraidė prie manęs, gązdino... Paskui pamatė šviesą vonioj ir ten pasislėpė. Aš bijau to drugelio...

Kitki, kaip tu galvoji - skaityti, ar neskaityti, man "Paslaptingas sodas"...(?) Skaičiau kada buvau paauglikė, tada visos vasaros praskaitytos. Daug skaičiau, ir neatsimenu apie tą knygą. O tu skaitei ją? Kitki.

Kitki, žinok, ar gali taip būti kad būtų viena knyga, bet skirtingos knygos... Aš kada skaičiau "Momo" paauglystėje, man kitaip skaitėsi... Kitokios istorijos. Net M. Ende karste apsiverstų sužinojęs... Gal aš ne tą knygą skaičiau... O gal iš nuovargio ir alkio tik kliedėjosi... Aš Kitki, prastai gyvenau paauglystėje, ... O stengiausi, kad viskas pasikeistų. Net tie gėliniai nagai vaidenosi, kada daržiukus ravėjau... žinai gėlės ant nagų. kad roviau kad roviau tuos nagus lauk.

okey. na o kokios įžvalgos šiandien būtų?

Kaip gyveni, Kiški?

Labas popietė Kitkuti. Taip kažkaip pasiklydusi esu mintyse... Ir sapnuose pasiklydusi... Prisiskaičiau. Ir dar tebegyvenu tame sapne... Kažkaip gaila, kad negaliu dabar imti į rankas "Paslaptisgas sodas"... Bet turbūt būtų tik dar blogiau minčių sveikatai...

O Kitkuti, pas mane naktimis vėl grįžo tas vienas iš dviejų kraugeriukas... Vėl skraido lyg nieko nebuvę... Ir aš vėl bijau kad įkąs... Nežinai kaip baugu... It dar Kitkuti, nežinau kur dėtis nuo vorų. Kaip sakė kažkas man, kaip yra baisu tai. Bet tie vorai ne piktybiški, tik lenda iš visų kampų... Draugiški lyg. Ir ant kompo vaikšto ir į puodelį lenda... Valgyt matyt nori.

Labas vakaras. Labą naktį. Man sunku tave skaityti Kitki... Tu taip stengiesi parašyti savo nuomonę, o man sunku įsigilinti... Aš labai greitai pavargstu, mano protukas pavargsta, ne į viską gal įsigilinu... Taip kitki, ne visi Lietuvoje kūdi, kurie nevalgę... Bet kurie gerai pavalgę ir niekuo nevesga irgi gi kūdi... O tai kaip atskirti žmogus gerai pavalgęs ar nevalgęs? Ir tie ir tie kūdi.

Ak Kitkuti, man baugu... Skaičiau tą Bedugnę, ir supratau koks didelis pasaulis... Ir snigo toj knygoje ir viską... Pas mus ne visada sninga... Bet tiek tas pasaulis didelis ir spalvotas.

Tekstas nematomas

Labutis, pabaigiau "Rugiuose prie bedugnės"... Miela knyga, tikrai labai jauki. O kas dėl nemeilės. Geriau gyvenkime susitaikyme ir taikoje. Bet Kitkuti, visi ieško, visi nori, visi nori valgyti... O kad valgyti reikia dirbti, o yra kas ir nenori dirbti. Iš to pasidaro nelygybė visuomenėje.

Ačiū, turėsiu minty:)

Ir dar 07.07