...nu jo, a tai kur tu, patikslink prašom.

va nušniokš liūtis popiet ir gal net ir vėl pribujos tų gintarinių medžių.
o jei dar saują gintariūkščių pakasi dirvon, tai jau tada ir suvis garantuotai

bus.

O kur Tu?

Labas vakaras. Kitki. Labai ąčiū kad tu esi toks draugiška siela... Žn. aš neturiu čia daug draugų, arba pamo problemos ir įspūdžiai ne visiems įdomūs. Sunku neturėti draugų. Neturėti peties išsiverkti. Tada negali atsitiesti... Atsimenu Kitki, paauglystėje, (sunkus metas ta paauglystė), dar turėjau draugių... Bet tik pačiomis atviriausiomis akimirkomis, galėdavau neslėpti savo veido, jos buvo kažkiek kitokios negu aš... Ir joms būdavo sunku ir nuobodu su manim. Retai kada galėdavau išsipasakoti kažkam... Labai norėjau nuoširdžiai išsiverkti. O turėjau nuolatos saugotis, taip ir susirgau iš to nesaugumo jausmo... Jos paprasčiausiai nesigilindavo - kas man yra ir kodėl aš tokia skaudi... Mane tėvai mokė slėptis, visada sakyti kad viskas gerai, o viduje kentėjau nežmoniškai... Nežinomybė, melas, pavydas, apkalbos... Ir dar tie stori vyrai su savo piniginėmis... Visi įgyvendindavo tų ponų planus, kada buvo mokama... O paskui draugės taip ir pasidavė pinigo kvapui, apsvaigo ir pasidavė. Gal ir gerai, kad turi iš ko gyventi. Bet pinigai dar ne laimė Kitkuti... Laimė ir ramybė yra visai kas kita.

Pas mane Tetukas. Nespygauk.

o brač. medžių nėra, o gintarėlis - ant delno...
nuostabu gi.

Kitki, sergu... Sorry, jei trukdau...

Labu... Aš ant voriukų nepykstu, bet kažkaip bijau truputį jų... O tas drugelis tai tikrai baisus, tiesiog skraidė prie manęs, gązdino... Paskui pamatė šviesą vonioj ir ten pasislėpė. Aš bijau to drugelio...

Kitki, kaip tu galvoji - skaityti, ar neskaityti, man "Paslaptingas sodas"...(?) Skaičiau kada buvau paauglikė, tada visos vasaros praskaitytos. Daug skaičiau, ir neatsimenu apie tą knygą. O tu skaitei ją? Kitki.

Kitki, žinok, ar gali taip būti kad būtų viena knyga, bet skirtingos knygos... Aš kada skaičiau "Momo" paauglystėje, man kitaip skaitėsi... Kitokios istorijos. Net M. Ende karste apsiverstų sužinojęs... Gal aš ne tą knygą skaičiau... O gal iš nuovargio ir alkio tik kliedėjosi... Aš Kitki, prastai gyvenau paauglystėje, ... O stengiausi, kad viskas pasikeistų. Net tie gėliniai nagai vaidenosi, kada daržiukus ravėjau... žinai gėlės ant nagų. kad roviau kad roviau tuos nagus lauk.

okey. na o kokios įžvalgos šiandien būtų?

Kaip gyveni, Kiški?

Labas popietė Kitkuti. Taip kažkaip pasiklydusi esu mintyse... Ir sapnuose pasiklydusi... Prisiskaičiau. Ir dar tebegyvenu tame sapne... Kažkaip gaila, kad negaliu dabar imti į rankas "Paslaptisgas sodas"... Bet turbūt būtų tik dar blogiau minčių sveikatai...

O Kitkuti, pas mane naktimis vėl grįžo tas vienas iš dviejų kraugeriukas... Vėl skraido lyg nieko nebuvę... Ir aš vėl bijau kad įkąs... Nežinai kaip baugu... It dar Kitkuti, nežinau kur dėtis nuo vorų. Kaip sakė kažkas man, kaip yra baisu tai. Bet tie vorai ne piktybiški, tik lenda iš visų kampų... Draugiški lyg. Ir ant kompo vaikšto ir į puodelį lenda... Valgyt matyt nori.

Labas vakaras. Labą naktį. Man sunku tave skaityti Kitki... Tu taip stengiesi parašyti savo nuomonę, o man sunku įsigilinti... Aš labai greitai pavargstu, mano protukas pavargsta, ne į viską gal įsigilinu... Taip kitki, ne visi Lietuvoje kūdi, kurie nevalgę... Bet kurie gerai pavalgę ir niekuo nevesga irgi gi kūdi... O tai kaip atskirti žmogus gerai pavalgęs ar nevalgęs? Ir tie ir tie kūdi.

Ak Kitkuti, man baugu... Skaičiau tą Bedugnę, ir supratau koks didelis pasaulis... Ir snigo toj knygoje ir viską... Pas mus ne visada sninga... Bet tiek tas pasaulis didelis ir spalvotas.

Tekstas nematomas

Labutis, pabaigiau "Rugiuose prie bedugnės"... Miela knyga, tikrai labai jauki. O kas dėl nemeilės. Geriau gyvenkime susitaikyme ir taikoje. Bet Kitkuti, visi ieško, visi nori, visi nori valgyti... O kad valgyti reikia dirbti, o yra kas ir nenori dirbti. Iš to pasidaro nelygybė visuomenėje.

Ačiū, turėsiu minty:)

Ir dar 07.07

Tu parašei žinutę 21.12
Kaip gražu!

Labas vakaras. OI Kitkuti, aš manau nėra ką valgyti pasaulyje be ašutinių ir verkimų - kas išmoksta gyventi ir kentėti - tie gyvena... O atsigauti ir patsilintsminti reikia kada uždirbi. Kas išmoksta gyventi su skausmu ir žemės trauka, to pasaulis neišspjauna. Reikia priprasti - tu pats gi žinai - nuolat skauda... O kada kitaip žiūri į viską, tas skaudumas paduoda saldainį. Visi vaikai mėgsta saldainius, ir kurie vaikai patys pasidaro saldainį tie užauga... Protingas žmogus į skausmą ir kančia žiūri protingai ir nuolatos dirba savo kankinantį darbą.

visas visas pasaulis yra mumyse, niekur kitur.

Visas socialinis ir kultūrinis pasaulis konstruotas vienom smegenų sritim, o tie kuriems disleksija, bando jį atkoduoti visai kitom smegenų sritim, todėl jiems labai sunku, įsivelia daug klaidų, viskas mirga ir maišosi. Jiems reikia labai daug jėgų, kad jie išmoktų skaityti, kalbėti kitomis kalbomis, vairuoti, šokti ir t.t. Bet tai labai išlavina jų smegenis ir kitose srityse jie tampa gabūs.
Ir jus su Diena!

Ačiū.

Kur jau jūs ją paglotninsit, Drone...
Jai gi disleksija.

Labas vakaras. Ar man taip tik atrodo, ar tau iš tikrųjų nemalonu mano šnekos? Tu Kitki priimk kaip šventą išsiverkimo aktą, kaip ašutinės nešiojimą... Reikia (jau kartojuosi) palikti visą tai tekstui, o ne neštis paskui save... Jausmai turi priimti sakramentą, pašventinti, ir pasilikti sakralūs. Kitkuti, man atrodo, kad aš kitaip suprantu poeziją, negu tūlas Aukštosios profesorius... Nemokyta ir esu. Jau nuo 2 metukų tik taikstausi ir darau kas liepta, apleista ir nemokyta esu. O dirbusi daug, ir norėtųsi teisingumo... Daug kas ir iš aukštųjų vyrų iš manęs rašę ir gyvenę... Mano daug tvarkyta, o padariau ir nori pastumti, - sau pasilikti viską. Aš už tai kad neliesti kas nepatinka, o ne kad maišyti ir braukyti. Tą liudija ir mano interpretacija.

sakau, gal papoliglotinsim ją kiek, ką manai?..
už kiaušinius.

Tavo viščiukui, kuris poryt bus keturių savaičių, nupirkau turguj kombikormos, ditino. Laukiu kol jis pradės giedoti. Daviau varškės. Varškė jiems netiko. Ir karštis netiko. Gal Tetukui geriau būtų mokytis japonų? Panašiau į runas.

LA. Kitki, sakau gi - nori liūtai kavos, kada antilopių nedrasko.

тільки ти мій єдиний, один ти такий...
я з тобой до ранку, а може назавжди...

Jūs su Tetuku pradėjot kalbėti taip, kad aš nieko nesuprantu, ditino

і тобі, дитино...

Labas. Kitki, neturi kuo liūtai pasiguosti - jiems mirtinai reikia kavos... O ir aš pati noriu gera būti. Neturiu kitos išeities - tik kavos teturiu, kas kuo gali tas tuo vaišinasi. Kitki, visiems reikia kažkaip gyventi. O Kitki, tik reikia išlikti teisingam,  kad ne taip labai bijotum. Kad nebijotum liūtų, saulės užtemimų ir pasaulio pabaiga (kad ir asmeninė pasaulio pabaiga) neateitų. Aš bijau Kitki tų saulutės užtemimų, matyt pamačijo...

Kiškeli, viskas gerai. Visada galima gražiuoju viską išsiaiškinti. Sėkmės dideliausios gyvenime Tau linkiu :)

Kiškeli, sveikas gyvas! Dėkoju, kad skaitai ir komentuoji mano balabaikas, anot Mėnulio raganos :), bet jei nepatingėtum ir dar kartą perskaitytum penkto stulpelio pirmą eilutę, gal sutiktum, kad šeštojo reikėjo?

Ačiū!

La. Kitki, ne dydyje esmė, kad ir apie tigrus ir liūtus. Kad ir mažas be piktas, ir nepalankiai nusiteikęs kačiukas. O liūtai jie miega, pučia į ūsą, ir taikiai kviečia Afrikon. Tik kad kavos norisi. Jiems irgi kavos norisi.

Dabar supratau, kad žemesnis mano pasisakymas buvo blogas, pats nesuprantu, kodėl taip nusivažiavau ir papiktinau Mokslų daktarą. Iš tikrųjų labai gerai ir visapusiškai teisinga, kai nors kas komentuoja ir net geriau yra autoriui, kai komentaras yra pakankamai išsamus. Todėl pats nesuprantu, kodėl aš sureagavau taip blogai ir papiktinau visų ir įvairių mokslų Periperinį, juk trumpi ir tuo labiau teigiami atsiliepimai tik paglosto savimeilę, bet neprideda nei eurų, nei paskatina kopti į viršų, tai yra tiesiog nuodas kūrėjui. Kūrėjams labiausiai reikalingas diržas, bizūnas ir kitos kankinimo priemonės, net elektros kėdė kartą per savaitę nepakenktų. Todėl tikrai dėkoju dar šimtą kartų ir tiek pat metų.
Bet visgi vienas dalykas mano spėjime gali būti teisingas. Būtent, gal kai kurie autoriai, turiu galvoje ir save, kartais jau išsibaigė, ta prasme išsirašė, gal jau nebepajėgūs išgimdyti vaikelio? Tu, kaip mergina, nors ir daktaras gal geriau žinai tas gimdymo, visokio, tame tarpe ir literatūrinio, perspektyvas ir galimybių ribas? Tarkim, parašei kokį tai sutartą skaičių produkcijos ir gana, eik į atsargą arba renovaciją. Šia prasme aš ir susimąsčiau perskaitęs tavo nuostabų ir nepataikaujantį komentarą, kad kažkaip nelabai pagauna? Va kame reikalas. Ir tai ne pyktis dėl tokios nuomonės, tai greičiau mano stabtelėjimas ir susimąstymas: palauk palauk, o gal tikrai aš jau lochas? Kiek gali rašyti, vis tiek jau nieko nebesugebi išspausti. Iš tikrųjų aš ir rašydamas supratau, kad grb Garsijaus Markuso neperspjaunu, kam aš rašau, kam? Bet kažkoks savęs per didelis įsimylėjimas man sako, ai, rašyk vistiek, blogiau nebus, į kalėjimą nesėsi. Vat ir parašiau, dar gerai, kad pabaigoje savikritiškai prisipažinau - nevertėjo.
Tai va, ačiū labai, labai vertinu tiesumą, kompetenciją ir dar kažką, jau pamiršau, nesvarbu. 5.

Labai dėkoju, transliukatoriau. Lyg ir neturėčiau teisintis, bet kadangi tikrai nuskambėjo iš komentaro, kad buvo tikėtasi daugiau ir kad kažkada senovėje man pavykdavo linksmiau ir nuotaikingiau ir taip toliau, tai visgi manau turiu jei nesiteisinti, tai bent objektyviai pažymėti aplinkybes, kurios, tarkim, stabdo tiek mano, tiek kai kurių kitų kūrėjų pastovų kokybišką judėjimą aukštyn, vis aukštyn ir aukštyn. Deja, ir tai objektyvu, kartais tie kūrėjai, ypač iš kurių labai tikimės, prašauna pro šalį ir net patys to nepastebi, kad jau kuris laikas nusirašo, kad jau nepaveža, kad jau miršta, kad jau yra praeitis ir panašiai, kol kažkas iš šalies, sakykim, kiškis ar kitas personažas nepasako tiesiai: ei, tipo kaip pavyzdį imkim, nieko asmeniško, svoločiau arba koks kitas pavadinimas, čia paėmiau visai atsitiktinai, nenorėdamas konkretizuoti, tiesiog pirmą pasitaikiusią pavardę, ar nemanai, kad tau jau laikas į pavėsį, a?
Tarkim, jei taip parašytų koks naujas literatūros atletas, dar neapsiplunksnavęs, žalias, tada viskas būtų kaip ir gerai, bet gi čia pripažintas autorius (čia nekukliai apie save, sorry), kaip jis drįsta piktinti mus tokio trejeto lygio rašiniais, kiek laiko brangaus mes praradome vis tikėdamiesi ir nepraleisdami gabalais kažkokio aukso grynuolio, o čia šūdas ir dar pabaigoje mums pasako: nevertėjo. Tai bent, o negalėjo pradžioje įspėti, kad nevertėjo, a? Gal būtume geriau uogienės stiklą išsivirę žiemai? Kas kompensuos dabar, ar atsiųs autorius uogienės stiklą kaip kompensaciją?
Žodžiu, labai dėkoju, dėl uogienės nežinau, bet supratau vieną dalyką - arba rašai šedevrus, vertus Balzako, arba eik nax, kaip sakė teisingumo ministrė.
Gero vakaro.

La. Kitki, tu tikrai negali užtramdyti, to kavos liūto, glūdinčio mano viduje...

Kelkis! Nori su manim į pirtį? Mes su Taniuša varom! Gerai Tavo gaidys gyvena. Nesijaudink. Bet dabar višta ir viščiukai narve, o darosi jau dideli ir reiks paleisti į kiemą. O ten lapės.

tai gal jau kilk.

nepriskundei?