Ačiū!

La. Kitki, ne dydyje esmė, kad ir apie tigrus ir liūtus. Kad ir mažas be piktas, ir nepalankiai nusiteikęs kačiukas. O liūtai jie miega, pučia į ūsą, ir taikiai kviečia Afrikon. Tik kad kavos norisi. Jiems irgi kavos norisi.

Dabar supratau, kad žemesnis mano pasisakymas buvo blogas, pats nesuprantu, kodėl taip nusivažiavau ir papiktinau Mokslų daktarą. Iš tikrųjų labai gerai ir visapusiškai teisinga, kai nors kas komentuoja ir net geriau yra autoriui, kai komentaras yra pakankamai išsamus. Todėl pats nesuprantu, kodėl aš sureagavau taip blogai ir papiktinau visų ir įvairių mokslų Periperinį, juk trumpi ir tuo labiau teigiami atsiliepimai tik paglosto savimeilę, bet neprideda nei eurų, nei paskatina kopti į viršų, tai yra tiesiog nuodas kūrėjui. Kūrėjams labiausiai reikalingas diržas, bizūnas ir kitos kankinimo priemonės, net elektros kėdė kartą per savaitę nepakenktų. Todėl tikrai dėkoju dar šimtą kartų ir tiek pat metų.
Bet visgi vienas dalykas mano spėjime gali būti teisingas. Būtent, gal kai kurie autoriai, turiu galvoje ir save, kartais jau išsibaigė, ta prasme išsirašė, gal jau nebepajėgūs išgimdyti vaikelio? Tu, kaip mergina, nors ir daktaras gal geriau žinai tas gimdymo, visokio, tame tarpe ir literatūrinio, perspektyvas ir galimybių ribas? Tarkim, parašei kokį tai sutartą skaičių produkcijos ir gana, eik į atsargą arba renovaciją. Šia prasme aš ir susimąsčiau perskaitęs tavo nuostabų ir nepataikaujantį komentarą, kad kažkaip nelabai pagauna? Va kame reikalas. Ir tai ne pyktis dėl tokios nuomonės, tai greičiau mano stabtelėjimas ir susimąstymas: palauk palauk, o gal tikrai aš jau lochas? Kiek gali rašyti, vis tiek jau nieko nebesugebi išspausti. Iš tikrųjų aš ir rašydamas supratau, kad grb Garsijaus Markuso neperspjaunu, kam aš rašau, kam? Bet kažkoks savęs per didelis įsimylėjimas man sako, ai, rašyk vistiek, blogiau nebus, į kalėjimą nesėsi. Vat ir parašiau, dar gerai, kad pabaigoje savikritiškai prisipažinau - nevertėjo.
Tai va, ačiū labai, labai vertinu tiesumą, kompetenciją ir dar kažką, jau pamiršau, nesvarbu. 5.

Labai dėkoju, transliukatoriau. Lyg ir neturėčiau teisintis, bet kadangi tikrai nuskambėjo iš komentaro, kad buvo tikėtasi daugiau ir kad kažkada senovėje man pavykdavo linksmiau ir nuotaikingiau ir taip toliau, tai visgi manau turiu jei nesiteisinti, tai bent objektyviai pažymėti aplinkybes, kurios, tarkim, stabdo tiek mano, tiek kai kurių kitų kūrėjų pastovų kokybišką judėjimą aukštyn, vis aukštyn ir aukštyn. Deja, ir tai objektyvu, kartais tie kūrėjai, ypač iš kurių labai tikimės, prašauna pro šalį ir net patys to nepastebi, kad jau kuris laikas nusirašo, kad jau nepaveža, kad jau miršta, kad jau yra praeitis ir panašiai, kol kažkas iš šalies, sakykim, kiškis ar kitas personažas nepasako tiesiai: ei, tipo kaip pavyzdį imkim, nieko asmeniško, svoločiau arba koks kitas pavadinimas, čia paėmiau visai atsitiktinai, nenorėdamas konkretizuoti, tiesiog pirmą pasitaikiusią pavardę, ar nemanai, kad tau jau laikas į pavėsį, a?
Tarkim, jei taip parašytų koks naujas literatūros atletas, dar neapsiplunksnavęs, žalias, tada viskas būtų kaip ir gerai, bet gi čia pripažintas autorius (čia nekukliai apie save, sorry), kaip jis drįsta piktinti mus tokio trejeto lygio rašiniais, kiek laiko brangaus mes praradome vis tikėdamiesi ir nepraleisdami gabalais kažkokio aukso grynuolio, o čia šūdas ir dar pabaigoje mums pasako: nevertėjo. Tai bent, o negalėjo pradžioje įspėti, kad nevertėjo, a? Gal būtume geriau uogienės stiklą išsivirę žiemai? Kas kompensuos dabar, ar atsiųs autorius uogienės stiklą kaip kompensaciją?
Žodžiu, labai dėkoju, dėl uogienės nežinau, bet supratau vieną dalyką - arba rašai šedevrus, vertus Balzako, arba eik nax, kaip sakė teisingumo ministrė.
Gero vakaro.

La. Kitki, tu tikrai negali užtramdyti, to kavos liūto, glūdinčio mano viduje...

Kelkis! Nori su manim į pirtį? Mes su Taniuša varom! Gerai Tavo gaidys gyvena. Nesijaudink. Bet dabar višta ir viščiukai narve, o darosi jau dideli ir reiks paleisti į kiemą. O ten lapės.

tai gal jau kilk.

nepriskundei?

nu blemba, rimtai nedašuto... turbūt gegužinė kontūzija vis dar daro savo.

nesakyk Pri, po šimts pypkių...
glušu maumuotuoju
mane ji palaikys

ir ranku dobrogo
man meiliai
jinai jau niekados

nepasakys.

geros žaizdutės, teisingai supratau?

доброго ...
ko доброго?

patikslink, smalsu.

ho, visiškai teisingai prikomentavai. kaip visad...
ačiū, vaiki.

Labas, Kitki, taip kažkaip negerai man. Gal ir tiesą tu sakei, po pietų jau nei valgyti nei gerti nebegalima... Ojė kad pasėdo, privalgiau ko nereikia... Kitki, man iš tikrųjų niekas tų trancendencijų nepasako. O paskui kvailu šuniuku laiko... Nežinau aš apie tas trancendencijas nieko.

turbūt todėl, kad aš jų klausausi.
po to bus tavo eilė...

ne... ji tiesiog kalba apie lapes.

Labas dienas

kvantinis susiejimas pamačyjo.

Pašventei Jonines?
Ką skaitai?
Pas jus irgi daug lapių?

Nori? Priveisiam daug raibų, kad vėl būtų jų daug. Nevalgom kiaušinių, o perinam. Jokių buljonų iš raibų gaidžių neverdam. Jie veisliniai. Bus gražu.

pasirodo

Tavo viščiukas, kaip ir reikėjo tikėtis, berniukas. Lempa jie visi raibi. Du tik tokie parudavę ir vienas visiškai juodas, kai pažiūriu į juos, prisimenu kai klausei ar raibučių nebus. Moki manifestuot Tu, padirodo.

antras, tas per viduriuką.

Labas rytukas, Kitki. Gerai, Ok. Pasipasakosiu, oi miegojau kažkiek neramiai, ir sunkokai... Dėl kavytės, tai jau spėjau, su banduke obuoline... Gerai kažkaip rytą su kavyte, bent jau man taip atrodo... Langus nea, nenuvaliau, man gana sunku prieiti, nes kaip sakoma gyvenu kažkiek apsistačiusi, apsikrovusi... Mėgstu kad viskas būtų vietose, kad ko reikia būtų po ranka... Man iki langų užstatyta stalais... Ir dar mano augaliukai trukdo... Mėgstu savo tuos parkiukus ant palangių, net nežiūriu kad nebūtų lapiukų nukritusių... Naturalūs rudenio parkiukai pas mane... Skaičiau poezijos visai neseniai... Skaičiau poeto P. Širvio knygutę... Labai gražu man jo. Geras poetas. Nuoširdu ir dalykiška kartu.

Labutis vakariukas. Man atrodo lyg juoda katė tarp mūsų perbėgusi... Net nežinau ką sakyt. Nieko niekada nereikia mušti, Kitkuti... Bet kartais kitaip negalima. Visi mes augam, auklėjamės, bręstam, dirbam... Visiems reikia gyventi. Ne visus norim matyti šalia... O čia kraujasiurbiai buvo... Jie ne lauke Kitkuti, tik mes su draugu bijojom, kad nakčia įkąs... Labai jau blizga tos jų akytės - neprognozuojamai.

man regis, tu čia kažką skiedi.

Tu apie šitą lietų kalbėjai?:

Birželio 27‑ąją, Lietuvos mažojoje kultūros sostinėje – Kudirkos Naumiestyje – senajame Linų fabrike įvyks premjera – naujai pastatytas spektaklis „Aš buvau namuose ir laukiau, kol lietus ateis“ (aut. Jean‑Luc Lagarce) atvers penkių moterų laukimo dramą

oj maladec!

bandai nusimuilint?
visas į mane.

visame pasaulyje tik tu vienas visas į mane...
maladec!

bo aš tai jau privarčiau per savo amželį...

perversk.

Kiškiuk, Tu atvirkščiai ir ne iš to galo. Jie apvertė akmenį. Klaida!
Perversk užrašą.

Lyja. Pasaka. Ačiū. :)

pakuždėjo jie man:
LIS

viską žino

tik
ežiukai

voveriukai dar
keli

miegu miegu, kur gi ne...

Dėkui, kiškuti

Nebuvo vakar lietaus. Negavau :)
Tu turėsi atostogas? Kai nieko neveiki.

Ačiū, kad aplankot ;)

Tu man žadėjai lietų ir pasakas. Negaunu jų.