Sekmadienio pamokslas, blynas ar kas tik norit ir kaip tik patinka

Esu vienintelis,
kuris iš aklojo gali atimti šunį, –
pasakė Dievas,
O Šventoji Dvasia nutvieskė žmonių
ir šunų kūnus, atskiras jų dalis,
pažymėdama viską,
ką tik, prasiskverbusi pro paskutinę
šio rudens medžių lapiją,
matė reikalinga žymėti.

Dievas jums suteikė kai ką geresnio
nei kūnai, o Jis juk – mano Tėvas. –
Tai vėl buvo Sūnaus žodžiai,
palydimi pikto kinocefalų lojimo,
fariziejų ir savęs neatpažįstančių
anubio garbintojų prakeiksmų,
keleto žmonių maldos
bei begalinio Angelų choro:
Koks Jis gailestingas,
koks Jis gailestingas.

Neretai
pasitaikydavo ir pikta
Liuciferio ištartis pro jo sukąstus,
amžinos puikybės ir tremties dantis:
Deja, vis dar gelbstintis... –
Kai į pastarojo nasrus įkrisdavo
kokia gyvėlio ar negyvėlio
ranka ar koja, ar net ir visas kūnas,
šunėkas arba karvė,
o kartais –
ir vien jos blynas.