randasi

rudenį radosi visokie grybai ir ruduokės,
kurios net nebuvo vertos baravykų ir raudonikių,
o, vadinasi, –  grybų vardo.
rudenį radosi daug drėgmės ir ne tik iš Dievo kanceliarijos:
atsirado depresavusių, tačiau tokiu gražiu metų laiku
depresuoti buvo gryna nuodėmė, todėl už bausmę
juos apliejo dar didesnės depresijos bangos –
žliumbė kalnai ir kalneliai, ir tie vargšai žmogeliai.
keltas tarp žemės ir dangaus pasviro perkrautas Ukrainos kareiviais,
tačiau mirė ir visi kiti lyg iš pasiutimo gausiai,
ir dėl visų jų dilgsėjo širdis  – šitokios minios jau nebegyvens.
karų užtemdytas rudens grožis išėjo klajoti į miškus
kartu su mano tėvu, poetu nuo prigimimo,
ir visais kitais poetas, liko tik grybai.
žaliuokės pakeitė žolę, žolė sulindo į žemę, širdies
niekas nebekėlė, net padkavėlės nebuvo...
stebėjau verkiančias sielas visų, kas tik jas turėjo,
tokių radosi ne tiek jau daug, bet ir nemažai,
net mano mūzinas kankinosi savotiškai, kaip visada.
vėjas, įsivėlė į plaukus ir pasakė, kas dėl to viso kaltas,
nors ir taip žinojau,  – liaaandzzbergiiisss.
tada jam ir pasakiau: ale eik jau tu, senuk, po velnių,
jei nesigaili, kaip visi žmonės, kad gailisi,
jei net nesupranti, kad žmogui reikia gailėtis ir
atgailauti.