Esu labai neigiamas žmogus ir visada buvau.
Ar toks gimiau? Nežinau. Nuolat bjauriuosi
realybe, gąsdinuosi ir bijau. Desperatiškai
prisirišu prie keleto dalykų, kurie man
suteikia paguodos, leidžia jaustis gerai.
Nekenčiu žmonijos daugumos. Nors gal ir
labai mėgstu konkrečius asmenis, žmogiškumas
apskritai pripildo mane panieka ir neviltimi.
Nekenčiu daugumos to, kas naudinga civilizacijai.
Nekenčiu šiuolaikinio pasaulio. Viena vertus,
žmonių yra per daug. Nekenčiu hordų, minios
didžiuliuose miestuose, su visomis jų neapykantos
kupinomis transporto priemonėmis, jų triukšmu ir
nuolatiniais beprasmiais atvykimais ir išvykimais.
Nekenčiu automobilių. Nekenčiu modernios
architektūros. Kiekvienas pastatas, pastatytas
po 1955 m., turėtų būti nugriautas!
Nekenčiu šiuolaikinės muzikos. Žodžiais neįmanoma
apsakyti, kiek mane tai nervina – netikras, pretenzingas,
pasipūtęs tvirtumas. Nekenčiu verslo, turėti reikalų su
pinigais. Pinigai yra vienas nepakenčiamiausių žmonijos
išradimų. Nekenčiu prekių kultūros, kurioje viskas
perkama ir parduodama. Nelieka nė vieno neapversto
akmens. Nekenčiu žiniasklaidos ir to, kaip pasyviai
žmonės ją siurbia.
Nekenčiu keltis ryte ir susidurti su kita šios beprotybės
diena. Nekenčiu valgyti, šikti, prižiūrėti kūną – nekenčiu
savo anatomijos. Mintys apie mano vidines funkcijas,
organus, virškinimą, smegenis, nervų sistemą man kelia siaubą.
Gamta siaubinga. JI nėra nei miela, nei žavi. Žudyk arba
būsi nužudytas. Ten labai pavojinga. Gamtos pasaulis
pripildytas baisių, žudančių būtybių ir jėgų. Nekenčiu
viso to, kaip veikia gamta. Seksas yra ypač neapkenčiamas
ir siaubingas, patinas prasiskverbia į patelę, jo penis
patenka į jos skylę, ji apvaisinama, joje auga kita būtybė, o
tada ji turi išgyventi skausmingą išbandymą, nes nauja
būtybė stumiasi iš jos, kad pakartotų visą procesą darsyk.
Dauginimasis – kas gali būti egzistenciškai atgrasiau?
Kaip nekenčiu piršlybų ritualo. Mane visada atbaidė
mano pačio lytinis potraukis, kuris jaunystėje niekada
nepaliko manęs ramybėje. Mane nuolat varė nusivylę
norai daryti keistus ir nepriimtinus dalykus su moterimis.
Mano siela dėl to nuolat konfliktavo. Aš niekaip negalėjau
to išspręsti.
Senatvė yra vienintelis palengvėjimas.
Nekenčiu to, kaip veikia žmogaus psichika, kaip esame
traumuoti ir kvailai įspausti ankstyvoje vaikystėje ir
likusį gyvenimą turime praleisti bandydami įveikti šias
kūdikiškas psichines fiksacijas. Ir mums niekada iki galo
nesiseka šios pastangos.
Nekenčiu organizuotų religijų. Nekenčiu vyriausybių.
Visa tai yra daugybė galios partijų, kurias žaidžia
ambicingi žmonės ir kurie yra nukreipti į silpnuosius,
vargšus ir vaikus.
Dauguma žmonių yra priekabiautojai. Suaugusieji
renkasi vaikus. Vyresni vaikai renkasi jaunesnius
vaikus. Vyrai tyčiojasi iš moterų. Turtingieji tyčiojasi
iš vargšų. Žmonės mėgsta dominuoti.
Nekenčiu to, kaip žmonės garbina galią – vieną
bjauriausių iš visų žmogaus savybių.
Nekenčiu žmogaus polinkio į karą ir kerštingumą.
Nekenčiu to, kaip žmonės nuolat bando apgauti ir
apdumti vienas kitą, sukčiauti, pelnytis ir nesąžiningai
pasinaudoti nekaltais, naivuoliais ir neišmanančiaisiais.
Nekenčiu tuščių, melagingų, banalių pokalbių,
vykstančių tarp žmonių.
Kartais jaučiuosi uždusęs; noriu nuo to pabėgti.
Man būti žmogumi didžiąja dalimi reiškia nekęsti
to, kas esu. Kai staiga suprantu, kad esu vienas iš jų,
norisi rėkti iš siaubo...


Passchendaele2
