Tarnauju dviem frakcijoms:
Frakcijai, kuri slegia, ir frakcijai,
Kuri išlaisvina. Neturiu favoritų.
Su tuo pačiu įniršiu, tuo pačiu
Vamzdžiu iššaunu kulką, kuri
Atplėšia gyvybę nuo laisvės
Kario ar tironijos pakalikų.
Darbininkai sukūrė mane,
Kad juos, darbininkus, žudyčiau.
Esu šautuvas, laisvės žudikas,
Kai tarnauju esantiems viršuje;
Emancipacijos ginklas, kai
Tarnauju esantiems žemiau.
Be manęs nebūtų žmonių, kurie
Sakytų: „Esu daugiau, nei tu“;
Be manęs nebūtų vergų,
Kurie šauktų: „Žūtis tironijai!”
Tironas mane vadina „institucijų
Atrama“. Laisvas žmogus mane
Švelniai glosto ir vadina „atpirkimo
Įrankiu“. Esu tas pats, bet vis dėlto
Tarnauju ir prislėgti, ir išlaisvinti.
Tuo pat metu, esu žudikas ir teisininkas,
Priklausomai nuo rankų, kurios mane valdo.
Taip pat galiu pasakyti, kieno rankose esu.
Ar šios rankos dreba? Negali būti jokių
Abejonių: tai karininko rankos. Ar tai tvirtas
Pulsas? Nesvyruodamas sakau: „tai išvaduotojo rankos“.
Man nereikia girdėti šauksmų, kad žinočiau,
Kuri frakcija manimi naudojasi. Man užtenka
Išgirsti dantų kalenimą, kad žinočiau, jog esu
Engėjų rankose. Blogis yra bailus; Gėris yra
Narsus. Kai pareigūnas palaiko mano vamzdį
Savo krūtine, kad išvemčiau užtaise glūdinčią
Mirtį, pajuntu, kad jo širdis šokinėja iš prievartos.
Taip yra todėl, kad jis turi savo nusikaltimo sąžinę.
Jis nežino, ką nužudys. Jam buvo įsakyta: „Ugnis!“,
Ir pasigirsta šūvis, kuris galbūt pervers jo tėvo,
Brolio ar vaiko širdį, per tą, kurį iškvietė garbingas
Šauksmas: „Revoliucija!”
Egzistuosiu šioje žemėje tol, kol bus kvaila žmonija,
Kuri reikalauja skirstyti save į dvi klases: turtinguosius
Ir vargšus, vartojančius ir kenčiančius.
Kai išnyks paskutinis kapitalistas ir išsisklaidys
Valdžios šešėlis, savo ruožtu dingsiu, savo
Medžiagas skirdamas plūgų gamybai ir
Tūkstančiui įrankių, kuriais su entuziazmu
Naudosis broliais ir seserimis paversti žmonės.