Pūskit!

Avių minia mekeno kaip banda aptvare.
Aplink mane buvo žiaurumas, šlovė,
Žavėjimasis, melas, tuštybė, varginantys
Mano nervus. Pabėgau iš miesto, nes
Ten jaučiausi kaip kalinys ir priėjau prie
Šios vienišos uolos, kuri bus mano
Gyvenimo mauzoliejus. Pagaliau vienas.
Įkvėpsiu kita atmosfera. Gamtos ūžesys
Bus miela daina, kuri pasitinka mano ausį.

(Stovėdamas ant iškilios uolos viršūnės,
Vagabondas nusišypsojo.)

(Pūtė švelnus vėjelis ir į valkatos plaučius
Prasiskverbė kažkoks dusinantis elementas.
Atrodė, kad išgirdo, tarsi ilgose savo išsiplėtusių
Plaukų sruogose, keisto balso aimana.)

Iš kur ateini, švelnus vėjeli, kuris sukelia tokį
Nerimą; kodėl kovoji, verki iš liūdesio?

Atvykau iš ilgos piligriminės kelionės. Praėjau
Pro peonų trobesius ir mačiau, kaip tie vergai
Gimė ir užaugo. Subtiliais pirštais liečiau nuogą
Mažylių kūnelį, išsausėjusias ir nudžiuvusias
Motinų krūtis, bjaurias ir sužalotas nuo kančios
Ir netinkamo elgesio. Paliečiau Alkio ir Nežinios
Bruožus. Ėjau pro rūmus ir pamačiau pavydo
Urzgimą, rijimosi raugėjimą, midijų silpnai
Skaičiuojamų monetų žvangėjimą, laisvę
Naikinančių įsakymų aidą. Savo ranka
Apčiuopiau nematomus gobelenus,
Marmurus, auksinius papuošalus ir
Brangenybes, kuriais buvo puošiami,
Seniau, kad būtų ko nors verti, tuos,
Kurie nieko verti.

Važiavau per gamyklas, per cechus, per laukus.
Persotinau save prakaitu dėl spirito, už kurį
Nebuvo jokio atlygio. Vos, vos leidau žvilgtelėti
Į kasyklas ir panaikinau tūkstančių vyrų pavargusį
Kvapą. Praplaukiau per kilnių šventyklų navas ir
Susidūriau su nusikaltimais bei moraliniu tingumu.
Išnešiau iš ten aitrų niekšiškų smilkalų kvapą.
Vogtelėjau į kalėjimus ir glamonėjau teisingumo
Prostitutizuotą kūdikystę, mintį sukaustytą požemiuose,
Ir mačiau, kaip daugybė mažų vabzdžių valgė kitų didelių
Vabalų mėsą. Per prievartą įėjau į kareivines ir
Pamačiau tose patalpose pažeminimą, brutalumą,
Nepakenčiamą ydą – žmogžudysčių akademiją.

Įėjau į kolegijų paskaitų sales ir mačiau mokslą
Kaip klaidų ir išankstinių nusistatymų draugą,
Mačiau jaunus protingus vyrus ir moteris,
Žiauriai kovojančius tarpusavyje, kad gautų
Išnaudotojų pažymėjimus. Tose knygose
Mačiau nedorą teisę, kuri suteikia privilegiją
Sunaikinti kiekvieną įsaką.

Praėjau per slėnius, per kalnų grandines;
Švilpiau per tironų lyras, padarytas iš
Įtemptų vyrų virvelių, pakabintų ant
Miško medžių. Nešu sielvartą, nešu
Kartėlį; todėl uždusau.

Bet žiūrėk, švelnus vėjeli, noriu būti vienas.

(Vėjas nuslinko, bet sušukuotuose vagabondo
Plaukuose liko įkalinta žmogaus kančia.)

(Stipriais gūsiais pūtė kitas, stiprus ir baisus brizas.)

Kas tu toks? Iš kur ateini?

Atvykau iš visų pasaulio kampelių; atnešu ateities
Teisingumą, esu revoliucijos kvėpavimas.

Pūskit, uragane! Sušukuokite mano ilgus plaukus
Savo baisiais pirštais. Pūskit, jūros vėjau! Pūskit
Virš mano aukštų uolų, virš slėnių, į bedugnes.
Vėsi per kalnų daubas, naikink kareivines ir
Šventoves, nušluostyk tas presidijas, išvaryk
Tą rezignaciją, ištirpink tuos debesis, smilkalų
Debesis, laužyk šakas tų medžių, kuriuose
Buvo padarytos engėjų lyros. Pažadink
Neišmanymą, išplėšk tuos auksinius
Papuošalus, kurie simbolizuoja
Tūkstantį vargų.

Pūskit, uragane, viesule, šiaurės vėjau!
Pakelkite pasyvų smėlį, per kurį pereina
Kupranugarių pėdos ir gyvačių pilvai, ir
Padarykite iš jų degančius sviedinius.
Pūskit, pūskit, kad vėjui sugrįžus į mano
Ilgus plaukus neliktų siaubingos žmonių
Vergijos kančios!