Herojiškas pavasaris

Kur yra žmogus, o broliai ir seserys,
Kur yra žmogus, kurio ieškau?

Kur narsus ir beatodairiškas maištininkas,
Kur didvyriškas karys, kupinas laisvės ar
Didybės svajonės kaip Argonautas,
Žaismingai atremiantis titanišką kovą
Su visata, siekdamas aukštesnio,
Gražesnio gyvenimo užkariavimo?
Kur stiprybė, drąsa ir narsa, kurią
Anarchiškai myli mano pagoniška
Dvasia? Kur jie yra?... O!...
Beprasmiška vargti sau žiūrint...
Dabartinėje buržuazinėje, industrinėje
Visuomenėje yra tik žemi ir bailūs...
Yra tik paklusnūs vergai...

Herojus priklauso praeities erai,
Galantiškų epų ir laisvos, nuotykių
Trokštančios, karingos energijos
Spindesiui... Galbūt jis priklausys
Ateities Anarchijai, kai žmogus,
Nebepririštas teisinio jungo,
Atnaujins įžūlius praeities darbus,
Už visišką savo paties triumfą...

Bet dabar? Dabar liko tik žiaurus
Plebėjus, susitaikęs su likimu, ir
Menkagalvis, gailestingas smulkiaburžua,
Pasipūtęs iš arogancijos ir prisotintas
Vulgarumo... Paklusnūs subjektai ir
Despotiški šeimininkai taškosi nešvaroje,
Apimančioje pasaulį liūdnoje drobulėje,
Kaip kirminai purve. Tačiau po vieno
Skudurais, o kito prabangiais drabužiais
Plaka vištos širdis. Abu silpni, nervingi...
Taigi, proletaras negali išsivaduoti, nes
Tironas valdo ne iš savo jėgos, o tik per
Žmonių pasyvumą ir išsižadėjimą...

Šiandien čia tik kraikas, purvas, mėšlas...

Piratai dingo iš vandenynų, banditai
Dingo iš miškų... Vyriški instinktai ir
Energingas žmogiškumo jausmas –
Tolimi prisiminimai... Herojus mirė...

* * *

Žydinčios oazės liūdnoje žmonių
Puvimo dykumoje – žydinčios rožės
Prie dvokiančio kanalizacijos šulinio –
Mes, klajokliai, valkatos, maištininkai,
Sukursime dieviškąjį stebuklą. Mes,
Mes atgaivinsime herojų. Visuomenei
Uždrausti ir užmirštos minios pasmerkti,
Savo širdžių kvapniame sode saugome
Švelnią lakštingalą, dainuojančią melodingas
Nostalgijos ir sielvarto dainas.

Užgrūdinti kovos ir sunkaus pavojaus,
Urviniuose mūsų proto vingiuose
Priimame raudonąjį demoną, visada
Pasiruošusį siautėti su nenugalima jėga.

Ir kai lakštingala suburia, demonas šoka
Į krauju suteptą mūšio lauką, kur furijos
Spirga makabrišką apvalų sunaikinimo
Ir mirties valsą.

Esame neigimo ir maišto poetai, vis
Didingesnės beprotybės dainininkai ir autoriai.

Ugniniuose mūsų vidinių ugnikalnių krateriuose,
Sukeltuose emocijų lavos ir aistros ugnies,
Maitinome savo gyvenimo geismą... O
Visuomenei, kuri norėjo mums primesti
Įstatymus ir moralę, mes tvirtai atsakysime
„Ne“, kol visi kiti kartos bailų „taip“.

Dabar mes esame mūšio malonėje. Lemiamas,
Mirtinas mūšis... Su šypsenomis lūpose įšokome
Į didžiausių nuotykių bedugnę, kurios dugne
Mūsų laukia nimfa ir harpija. Arba triumfo
Apsvaigimas ir išsivadavimas iš kiekvieno pančių,
Arba šlovinga pabaiga karo sūkuryje.

Išdidūs ir niekinantys, narsiai lošėme paskutinę
Kortą, todėl norint pasiekti pergalę, mums reikia
Dėti daugiau pastangų ir šimteriopai padidinti
Savo energiją.

Mes jau buvome drąsūs kovotojai. Dabar mes
Tampame herojais. Tai būtina, nepermaldaujama.

Už gerą mūsų reikalo rezultatą, už mūsų
Individualumo paaukštinimą.

* * *

O link Anarchijos – laisvės matricos, džiaugsmo
Šaltinio, galios lobyno – mes, puikybės ir amžinojo
Maišto vaikai, eisime su didesne energija ir jėga,
Link Anarchijos, kuri nėra pietistų svajonė, nėra
Silpnųjų tikslas, bet priemonės, kuriomis drąsūs
Ir beviltiški ikonoklastai sugeba atsikratyti net
Atšiauriausios grandinės.

Mes visi žygiuosime toliau, kol mėlyna drąsos
Upė išsilies iš gelmių, o beprotiškas Destrukcijos
Vėjas mūšio įtūžyje mus plaks laukiniu įniršiu.

Ir paleisime savo strėles, šlifuotas neapykanta,
Prieš įstatymo ir visuomenės tvirtoves... Ir
Apkabinsime laisvę ant išniekintų Kristaus altorių...
Veidmainiai ir bailiai mūsų bijos; tuntas šauks
Mūsų nukirstų galvų... Bet ką mums reiškia kvailių
Keiksmai?

Esame minties ir veiksmo aristokratai, vieniši
Aukščiausių viršukalnių gyventojai, o roplių seiles
Mums niekada nerūpės...