Suoliukas stovi netoli tos vietos, kur vaikai žaidžia
Ir kur ji prisėda pasvajoti ir pamąstyti.
Ji žino, kad jos gyvenimas greitai išblės –
Liūdna mintis, kurios ji negali atsisakyti.
Jos raukšlėta oda išduoda jos amžių,
Ir jos akys, gyvos prieš daugelį metų,
Kai jaunos ir spindinčios savo spindesiu,
Dabar atrodo kaip mirštančių žarijų švytėjimas.
Jos plaukai blankūs, susivėlę, žili,
Ir negyvi prieblandos vėjelyje.
Ji šypsosi, prisimindama prieš daugelį metų,
Kai galėjo vaikščioti grakščiai lengvai.
Nesuskaičiuojami prisiminimai, kuriuos ji sukaupė,
Pradeda užlieti jos blėstančią mintį.
O, kaip ji vėl ilgisi jaunystės –
Dienų, kai gyvenimas buvo smagus ir malonus.
Vaikų dainos ir džiugūs klyksmai
Užgniaužia jos ausis ir miglotas akis.
Ji mato jose dienas, kurias nugyveno –
Metus, kuriuos ji nori pagirti.
Kai ji stebi žaidžiančius vaikus,
Debesys praneša apie vakaro lietų.
Ji vos pastebimai nusišypso, tada
užmerkia akis ir vėl svajoja būti vaiku.


Passchendaele2
