Apie:
Michailas Bakuninas (1814-1876) nestovi prieš mus kaip vienas iš tų valdingų ideologų, galinčių pavergti sielas; neatrodo, kad jis pajėgus įvykdyti intelektualinį dominavimą. Jis nėra sistemų kūrėjas, jam trūksta logikos, jis nemoka sutvarkyti savo idėjų ar efektyviai jų plėtoti. Jo mąstymas nėra aiškus: jo gabumai buvo ne metafiziko, kaip kai kurie sakė, o mistiko; mistiko, kuriam Dievas yra Abstrakti Visatos Vienybė, Neapibrėžta Būtybė, Absoliutus Niekis. Be to: jei rasime Marksistų, Proudhoniečių, Saint-Simoniečių, nerasime Bakunininkų. Nepaisant to, Bakunino veiksmai nebuvo nenaudingi, toli gražu, ir su juo nesibaigė.
Vis dar yra žmonių, kurie, jei net ir neišpažįsta doktrinų, kurių jis nesugebėjo pilnai išplėtoti, vis tiek vadovaujasi jo Spektru. Net ir nekurdamas teorijų, jis vis dėlto turėjo minčių, labai aiškių, labai žiaurių ir ypač labai paprastų gairių, kurias galima greitai sekti ir lengvai suprasti. Kaip jis išreiškė savo idėjas ir kokios jos buvo? Matėme, kad jis jų neįdėjo į knygas; bet kuriuo atveju, jis negalėjo užbaigti nė vieno kūrinio, kurį planavo parašyti. Jo darbas atrodo kaip statybvietė, padengta pusiau raižytais akmenimis, su medžiagomis, kurios kada nors gali būti naudingos, bet nėra paruoštos naudoti montavimui. Ar jis buvo bent galingas, viliojantis, įtikinamas oratorius, galintis suburti minias po savo juoda anarchizmo vėliava, įtikinti savo mokinius? Ne, jis buvo vidutiniškas šnekorius, kurio žodžiai – audringi ir sumišę, nedailūs, stokojantys elegancijos; bet jis turėjo pasijos. Būtent tame turime suprasti dalį jo įtakos. Jis buvo aistringas, kaip sakiau; bet aktyviai aistringa būtybė, ir turėjo autoritetą visiems, kurie kreipėsi į jį; kuris prisiriša prie žmonių, žinančių, kaip praktiškai įgyvendinti kitų sumanytas idėjas, kaip jas objektyvizuoti, suteikti gyvybę, padaryti iš jų kūno ir kraujo kreatūras.
Jis buvo pristatytas kaip žiaurus ir kraujo ištroškęs demonas; visiems, kurie apie jį kalbėjo, jis yra Bakuninas Naikintojas ir niekas kitas. Net jei taip galima sakyti, šio žmogaus samprata vis dėlto yra nepakankama. Be abejo, jis visada turėjo – kaip jam priekaištavo Herzenas – „destruktyvią aistrą“, tačiau laikė ją „kūrybine aistra“. Žinoma, visą gyvenimą jis galėjo kartoti tai, ką Herzenas pasakė jaunystėje: „Su visa savo širdimi ir visu savo sumanumu šaukiau laukinių jėgų keršto ir senojo nusikalstamo pasaulio sunaikinimo“. Tačiau jis niekada nemanė, kad šis naikinimas yra savitikslis, ir, jei negalėjo mums aiškiai pristatyti būsimos visuomenės formų, vis dėlto kovojo už socialinės valstybės, kurios sąlyga buvo neribota žmogaus laisvė, atėjimą.
Jis nedėjo vilčių į taikius sprendimus: parlamentarizmas jam buvo toks pat baisus kaip autoritetas, ir jis su jais kovojo su negirdėtu smurtu, tikėdamas, kad mato juos įsikūnijusius Markse. Iš revoliucijų jis tikėjosi visko, ir įdomu, kiek šiuo klausimu jis sutiko su pirminėmis Markso nuomonėmis, su Marksu, nuo kurio Marksistai dar nebuvo nusigręžę dėl jo nesutrumpintos nuomonės. Bet kokiu atveju, būdamas revoliucionierius, jis žygiavo su visais savo laiko žmonėmis, kurie buvo opozicijoje. Tačiau jis nuo jų skyrėsi tuo, kad niekada neskelbė politinės revoliucijos ir daug nesitikėjo iš vienos tautybės vykdomos revoliucijos, net tos, iš kurios Marksas tikėjosi visko: Prancūzijos. Jis svajojo apie visuotinę revoliuciją, kuri visą pasaulį padengtų griuvėsiais ir nuolaužomis, iš kurios kiltų jauna ir triumfuojanti laisvė.
Šis Naikintojas, kurį buvo galima rasti visur, kur dominavo maištas, – Bohemijoje, Drezdene, Berlyne, Lione, – buvo ekstraordinarus organizatorius. Jis mokėjo ne tik sugriauti priešų pastatytas konstrukcijas, mokėjo ir įkurti: buvo „Socialistų demokratų aljanso“, „Tarptautinių brolių“ ir „Jurašienės federacijos“ kūrėjas. Ir jei jis prisidėjo prie Internacionalo žlugimo, jis taip pat įkvėpė Ispanijos anarchistus kolektyvistus ir Italijos socialistus. Šis Slavas pasiėmė su savimi visus Lotynus. Kodėl? Nes jis skelbė asmens laisvę ir federalizmą.
Čia turime paminėti Bakuninizmo federalizmo supratimą. Šiandien matome federalizmo atgimimą, o kai kurie jį išpažįstantys remiasi Proudhono ir Bakunino vardais. Šį sykį nekalbėsiu apie Proudhoną… Kalbant apie Bakuniną, jo paragintas federalizmas neturėjo nieko bendra su jaunų felibrų federalizmu. Šis federalizmas, norintis kiekvieną centralizuotą šalį išskaidyti į tūkstantį mažų šalių, siauresnių už didžiąją, norintis, kad patriotai būtų labiau išskirtiniai, šovinistiškesni, sektantiškesni nei mums jau pažįstami, visiškai neprimena ekonominio ir visuotinio Bakunino federalizmo, kuris siekė žmonijos pelno užgniaužti visas šalis. Bakuninas norėjo nuslopinti valstybę, valstybinį subjektą, stovintį aukščiau tų, kurie nuo jos kenčia. Jis norėjo, kad valdžia būtų organizuota iš apačios į viršų „laisvos individų, rajonų, provincijų ir tautų federacijos žmonijoje“. Tačiau, visų pirma, jis norėjo, kad iš šių sąjungų – į kurias kiekvienas galėtų laisvai įeiti ir nebūtų pašalintas dėl etnografinių ar patriotinių priežasčių – visi turėtų teisę laisvai išeiti.
Tiesą sakant, būtent norėdamas užkariauti žmogaus laisvę Bakuninas norėjo visuotinės revoliucijos. Jis manė, kad žmogus gali būti laisvas tik tą dieną, kai sunaikins visus senojo pasaulio stabus, tą dieną, kai nutrauks visus ryšius, sudegins visus kodus, pakirsdins visas tironijas, dėl kurių sąmoningai ar nesąmoningai kenčia. Štai kodėl jis buvo toks politikų, parlamentinių revoliucionierių, tų, kurie maištauja tik norėdami pakeisti šeimininkus, priešas, ir būtent jiems rašė: „Bet kokia politinė revoliucija, kurios tikslas nėra tokia staigi ir tiesioginė ekonominė lygybė, yra žmonių interesų ir teisių požiūriu, tik užmaskuota ir veidmainiška reakcija“.
Taip mąstydamas Bakuninas reprezentavo visą XIX amžiaus revoliucijos pusę ir įasmenino vieną iš jos srovių. Nors tarp Prancūzų Marksistų ir socialistų vyravo politinės idėjos, o iš Karlo Markso jie gavo pareiškimą, kad viešosios valdžios užkariavimas yra pirmoji darbininkų klasės pareiga, Bakuninas internacionalinėje kovoje su autoritarizmu, Marksu ir ypač prieš politinį Marksizmą sutelkė visus tuos, kurie manė, kad revoliucija pirmiausia turi būti ekonominė. Keista, bet jis tapo vienas iš įkvėpėjų Ispanijos anarchistiniams kolektyvininkams, kurie buvo ir yra – kaip, beje, jų broliai Vokiečiai – daugiau grynai Marksistai, nei paskutinių dienų Marksas.
Tačiau norint parodyti Bakunino veiksmus, reikia skelbti ne jo dogminius kūrinius, o susirašinėjimą, nemažos apimties korespondenciją, nenutrūkstamą veiklą, kuri kurstė entuziazmą visoje Europoje. Taip pat, iš viso darbo jo įkurtose asociacijose, „Socialistų demokratų aljanse“, o ypač „Jurašienės federacijos” kongresuose galime pamatyti Bakuniną tokį, koks jis buvo iš tikrųjų.
Šis „hirsutas” milžinas su savo milžiniška galva, kurią tik dar padidino didžiuliai karčiai ir netvarkinga barzda, paprastai eidavo miegoti visiškai apsirengęs ir su batais: ir tai simbolizavo jo gyvenimą. Jis neturėjo stogo, neturėjo tėvynės; kaip apaštalas, visada pasirengęs išvykti ten, kur tik galėtų dirbti, kad atneštų ateitį. Jis buvo par excellence propagandistas, kuris visada turėjo būti kelyje, nesvarbu, valandą ar dieną. Jo turiningas ir klajojantis gyvenimas, privilegijų Rusijoje atsisakymas, kad galėtų būti „tarp žmonių“, tremties Sibire metai, pavojingas pabėgimas, mirties sentencijos, kurios grėsė, patirtos kalėjimo bausmės, visa tai prisidėjo prie jo prestižo. Jį pažinojusiems jis pasirodė kaip keista ir net paslaptinga būtybė, todėl jo galia žmonių dvasioms išaugo. Tačiau tai, kad jis buvo neprilygstamas agitatorius, lėmė ne jo išvaizda. Jis tai skolingas dėl savo užsidegimo, tikėjimo ir aistros, o šios dovanos – ir net šie trūkumai – padarė jį žmonių lyderiu.
