Atgal į 1911m. (Link laikinųjų autonominių zonų)

Grįžimas į 1911m. būtų puikus pirmasis žingsnis XXI amžiaus neo-Luditų judėjimui. Gyventi 1911m. reiškia naudoti technologijas ir kultūrą tik iki to momento ir ne toliau, arba kuo mažiau.

Pavyzdžiui, galite turėti grotuvą-fortepijoną ir fonografą, bet jokio radijo ar televizoriaus; ledukų dėžę, bet ne šaldytuvą; vandenyno lainerį, bet ne lėktuvą; elektrinį ventiliatorių, bet ne oro kondicionierių.

Rengiatės tarsi 1911m. Galite turėti telefoną. Netgi galite turėti automobilį, geriausia – elektrinį. Kažkada kas nors pagamins 1911m. „Senelę Antį“ Detroito Elektrinį, vieną gražiausių kada nors sukurtų automobilių, kopijas.

1911-ieji buvo puikūs metai Modernizmui, Ekspresionizmui, Simbolizmui, Rozenkreicizmui, anarcho-sindikalizmui ir Individualizmui, vegetariškam lebensreformui ir Nyčės kosminei sąmonei, tačiau tai buvo ir paskutiniai didieji Edvardo metai, Britų imperijos prieblanda ir kraštutinės dekadentiškos paauksuotos akimirkos Mandžiūrų, Austrijos-Vengrijos, Vokietijos, Rusijos, Prancūzijos ir Osmanų monarchijoms; terminiai „senieji laikai“, kol baisus XX amžius iš tikrųjų įsibėgėjo.

Kitas žingsnis atgal būtų prisijungti prie Amišų ir kitų Senojo Ordino Anabaptistų, 1907m. – jokių mobiliųjų, jokios elektros ir jokių vidinio degimo variklių. Šiuo žingsniu, mūšis būtų praktiškai laimėtas. Kita karta sugebės pereiti prie ne metalo – neonolito. Arkadinio pastoralizmo.

Po to, slenka svaiginama spiralė atgal į – neraštingumą. Oralinę/garsinę kultūrą. Beklasę genčių anarchiją. Demokratinį šamanizmą. Apšvietą. Tai būtų pagrindinis Luditų tikslas. Tačiau pirmasis žingsnis bus atgal link 1911 m.

Tie, kurie trokšta gyventi 1911m., renkasi tuos metus – tikrai bet kurie metai nuo 1890 iki 1914 būtų vienodai tinkami – vien todėl, kad jie saugiai įpusėjo to ilgai užsitęsusio paskutinio ilgo XIX amžiaus dešimtmečio, kuris taip pat buvo pirmasis didvyriškas dešimtmetis, tikrasis modernusis radikalizmas, t. y., Vandervoglizmas, Stirneriškas anarchizmas, Pirmas PK ir Džimas Larkinas, Askona, Sekso Radicalizmas ir Nudizmas, ir t. t. Ir vis dar toli nuo totalinio karo ir totalitarizmo ateities – utopinės revoliucinės vilties laiko.

Be to, tai – dekadanso amžius; paskutiniai Mandžiūrų dinastijos metai; opiumas už dešimt centų per butelį bet kurioje šalies parduotuvėje; J. K. Huysmanso Paryžius. Dujų lempos. Paskutinis tikrojo agrarizmo atodūsis JAV; populizmo amžius, Grandžas, Ūkininkų Aljansas – paskutinis kaimo dešimtmetis.

Tačiau yra dar viena priežastis, kodėl savo mažajam aukso amžiui pasirenkame 1911m. (arba maždaug tuos metus). Tai susiję su technologijomis. 1911m. jau egzistavo beveik visi realūs šiuolaikinių technologijų patogumai: automobilis, elektros lemputė, fonografas.

Dabar mes, Luditai, nepritariame automobiliams ar bet kuriam iš šių išradimų, kurie visi atima iš Individų ir Visuomenės prieinamos vaizduotės kiekį. Tačiau turime pripažinti – jie yra patogūs.

Savo primityviomis formomis jie beveik simpatiški. Vienintelis tikras komfortas, išrastas nuo to laiko – elektrinis šaldytuvas – gali būti pakeistas Amišų pagamintu propano šaldytuvu arba galime iš naujo išrasti ledukų dėžę. Tikimės, kad kada nors vėl išmoksime dainuoti, bet iki tol galime priimti keletą rankomis suktų šelako plokštelių (bet ne radijo ar televizijos). Tačiau kompiuteriai jokiu būdu nėra atgijusio 1911m. bruožas. Laikas pabusti ir užuosti technopatologijos puvėsį.

Telefonas lengvai suardo socialinę esatį ir paverčia bekūniais „nematomais balsais“, kaip Arabai vadino šį išradimą. Bet, vėlgi, primityvi versija su savo partinėmis linijomis ir niūriais vietiniais operatoriais socialinį aspektą dabar visiškai pašalino iš žiniasklaidos. Jei mus taip persekioja, tegul tai vyksta per vieną iš šių elegantiškai grėsmingų objektų – pakankamai griozdiškų, kad būtų tikras žmogžudystės ginklas.

Įrašyta muzika įgyvendina svajonę apie gryną magiją, bet kartu ir pačios muzikos pabaigą ir net mirtį. Kaip suprato Muzako kompanija, įrašyta muzika ilgainiui praranda savo buvimą – ir jos nebuvimo ar nepritekliaus būsenoje ji tampa stipria pasąmonine nerimo forma, kurią dažnai numalšina apsipirkinėjimas ar maisto persivalgymas – tobulas kapitalistinis elgesys.

Taip, muzika tampa fonu; brangiuose restoranuose tikimasi klausytis (bet nekreipti dėmesio) „honkytonko” viešiesiems namams tinkamos muzikos: rokenrolas, kuris turėtų būti itin vaizdingas dionisiškas potyris, pabodusiems jupiams tampa aurine vanile. Jaunimas savo latentinį maištą perka iš komercinio godumo ir suaugusiųjų nuolaidžiavimo pasaulio, vadinamo Muzikos Industrija.

Su ausinėmis ir kompiuteriais kiekvienas kuria garso takelį savo kvailam, nuobodžiam filmui, savo studentiško ar samdomo vergo ir vartotojiškumo gyvenimui – muziką kaip anodiną nuolatiniam įsimylėjimui (kaip sakydavo Situacionistai) „Per-Vėlyvam Kapitalizmui“.

Galiausiai, įrašymas pakeičia mūsų pačių balsus bukais. Leidžiame žvaigždėms dainuoti už mus. Leidžiame mašinoms patekti tarp mūsų ir mumyse esančio dieviškojo muzikanto. Muzika įgyja Spektrinį statusą. Jis persekioja mus savo nebuvimu, sumažintu iki likutinės triukšmo taršos.

Greta nebėra mėgėjiškos bendruomeninės muzikos (įrašymas ją užmušė), taip sakant, nėra „muzikos bičių-darbininkų“. Muzikai dabar trūksta visokio socialumo, išskyrus masinio vartojimo koncertą ar muzikos festivalį, kur bent jau kartais galima išgirsti gyvą muziką. Paprastai, dabar, kai išgirstu kokią nors padorią gyvą muziką, apsipilu ašaromis. Atkreipiu dėmesį – tai procesas, sukeliantis savotišką maniakišką pakilėjimą ar adrenalino dozę.

Jei turime išgirsti įrašą, tebūnie tai 1911m. šelako diskas ar net vaško cilindras, susuktas ranka, o ne elektra; stebuklinga muzikinė dėžutė, sugluminanti šunį šeimininko balsu; fonetinių stebuklų spinta. Jei mus persekioja muzikos nebuvimas (kiekvienas įrašas yra gyvo pasirodymo antkapis), tegul tai būna viena iš tų grakščių ausų ar kriauklių formos mašinų, Siurrealistų malonumas ar Dvasios Trimitas šarlataniškai medijai.

Metai tarp Nyčės ir karalienės Viktorijos mirties, 1900–1914, yra Modernizmo aušra, kuri niekada nepasirodė šiais laikais. Vietoj to, juos sugriovė vienas ilgas baisaus XX amžiaus karas (1914m. –1989m.). Liberte Libre tendencijų, tokių kaip Simbolizmas, Ekspresionizmas, anarchizmas/socializmas, lebensreforma, Kosmizmas ir kt., virto Dados cinizmu, Futurizmo fašizmu ir pan. Viltis atrodė mirusi.

Net skaitymas ir rašymas yra užteršti Civilizacijos technologijomis. Žodinė/garsinė kultūra būtų Ludito idealas. Tačiau kaip izoliuotas asmuo ir visą gyvenimą trunkantis spaudos narkomanas, negaliu atsisakyti knygų, tų būtinų nuodų, kaip ir tam tikrų narkotikų. 1911m. gyvenimui reikia knygų, kaip ir idealo, kad būtų galima įsigyti pigaus ir legalaus laudano arba Indijos kanapių tinktūros.

Čarlesas Furjė gyrė „Karvelių Paštą”. 1830m. jis atrodė gana modernus, „visiškai modernus“, kaip pasakytų Artūras Rembo. 1911m. mums leidžiama naudotis telegrafu ir net telefonu, bet mūsų širdys vis dar eina rašyti ir gauti laiškus – ranka sukomponuotus, privačius, paslaptingai atneštus prie jūsų durų nematoma ranka tik už centus už žinutę, kur pinigai buvo paversti gražiais pašto antpaudais.

Nė vieno iš šių malonumų nesuteikia elektromagnetinė CommTech, kuri pašalina viską (įskaitant privatumą), išskyrus tekstą ir vaizdą.

Įsivaizduokite kvepiančias raides, užklijuotas raudonu vašku ir heraldiniais vaizdais; laiškus, kaip kadaise rašydavo princas Gendži arba Marselis Prustas, kuris galėjo pneumatiniu paštu siųsti mažus mėlynus raštelius bet kur Paryžiuje. Pagalvokite apie užsakymo paštu laipsnius Rozenkreicizmo srityje. Taip, laiškas – po Hermio ženklu – yra tiesiog magija.

Pilnas Vaizduotės žaidimas tampa įmanomas tik be šiuolaikinių technologijų, nes jis tapo beširdžio Kapitalizmo veikla, kuri nekenčia visų dalijimosi formų. Dirbkime dėl sekuliaraus Anabaptizmo, pakankamai drąsiai pagaliau atmesdami viską atgal iki garo variklio – bent jau tiek.

Tik tada galėsime atnaujinti žmogaus gyvenimą.