Ecce homo: kaip tampama tuo, kas esi

Prieš kurį laiką, sijodamas individualistinio anarchizmo efemerą, aptikau straipsnį, kuriame buvo kalbama apie dviejų egoistų debatus. Tema, kuria jie diskutavo, nėra susijusi su tuo, ką čia noriu papasakoti. Svarbu tai, kaip diskutuotojai pasirinko paremti savo požiūrį. Nė vienas iš šių tariamai egoistiškų asmenų neskyrė laiko išplėtoti ir pateikti argumentų, pagrįstų išgyventa sąmoningo savęs kūrimo patirtimi... Ne, vietoj to, jie citavo skyrius ir eilutes iš Makso Stirnerio ir Frydricho Nyčės raštų, tarsi jie būtų šventoji Biblija.

Manau, kad tikėjimo-kupini krikščionys kretinai ar masinio-mąstymo marksistai imbecilai tyrinės šventuosius raštus, kad paremtų savo tikėjimo įsitikinimus. Juk jie turi dogmas, registrus, pranašus, dievybes. Žvelgiant iš savo požiūrio, logiška, kad tokie beatodairiški, tikėjimo-kupini trogloditai verčiau kreiptųsi į savo tekstus, o ne mąstytų ir jaustų patys. Juk toks savarankiškas mąstymas ir jausmai gali paskatinti juos suabejoti niūriomis ir nuobodžiomis jų tikėjimo doktrinomis... O kur tada jie būtų?

Tačiau tie, kurie teigia, kad yra savarankiški, save-kuriantys individai, turėtų kreiptis į bet ką, išskyrus save, kad paremtų idėjas; tie, kurie sako, kad kuria savo gyvenimus ir savo pasaulius taip, kaip nori, kiek nori, jų gebėjimai traktuoti bet kurią knygą kaip šventąjį raštą ar bet kurį mąstytoją kaip pranašą yra absurdas, gilus prieštaravimas. Taigi, jei bet kuris save vadinantis individualistu ar egoistu, Stirnerį ar Nyčę traktuodamas kaip pranašus, o jų veikalus kaip šventraščius, tai ne tik labai juos įžeidžia, bet dar svarbiau – demaskuoja kaip dar vieną skystaprotį mokinį nelaimingoje tikinčiųjų bandoje. Nesvarbu, kad jis vadina savo tikėjimą tokiais vardais kaip „individualizmas“ ar „egoizmas“; jis išlieka vergiško resentimento forma aukštesnei jo pačio kūrybos jėgai. Priešingu atveju, jam nereikėtų šventojo rašto, cituoti Biblijos, nes jis būtų gana pajėgus kalbėti ir veikti pats.

Nesupraskite manęs neteisingai – myliu Stirnerio ir Nyčės filosofijas. Šie žaliūkai buvo išmanūs. Jie galėjo būti linksmi, poetiški, nuožmūs. Jų rašiniuose yra daug dalykų, kuriuos verta pavogti, kad galėtumėte susieti žaidimo būdus su savo gyvenimu ir pasauliais. Tačiau kai tik interpretuosite šiuos referatus, kaip Šventąjį Raštą, nebevagiate iš jų savo vaidinimui. Vietoj to, atsidavėte jiems; pavertėte šiuos grafomanus kažkuo šventu, kuriuos reikia garbinti... Pavertėte juos Biblija.

Tikrai valingas savęs-kūrėjas atsisakys būti surištas su Biblija, tarnauti bet kokiam raidiniam tekstui. Dėl ženklo, kad tokia tarnystė prasidėjo, būsime pasirengę sudeginti visas Biblijas. Tačiau ugnis nėra vienintelis (ir net nebūtinai geriausias) Biblijos naikinimo įrankis. Šiuo atveju, ką savęs-kūrėjas nori sužaloti, yra šventą knygos gniaužtą, kas verčia jį kreiptis į ją ne dėl įrankių ar žaislų, kuriuos pavogtų panaudoti paties-kūrimo ir pasaulio-kūrimo žaidime, ir kad atsakymai būtų taikomi visuotinai. Norint ištremti šį sakralumą, jį sudeginti, geriausia priemonė yra pašaipos ir juoko, sarkazmo ir paniekos kaustinė rūgštis, taikoma taip dažnai ir dosniai, kiek reikia, kad būtų visiškai išnaikintas šventumo nešvarumas.

Ir jei Biblijos, kurias reikia sudeginti, yra tie Stirnerio ar Nyčės lonžeronai, kuriuos patys pavertėte šventais – na, sėkmės! Šie logaritmai patys pateikia begalę pavyzdžių, kaip kaustine rūgštimi galima sunaikinti šventą dalyką. Taigi pavokite šį išmintingą sąmojingumo ginklą iš besišypsančių, įžūlių dievų. Jie mirę... jie negali jūsų sustabdyti! Pritaikykite tai savo beprotiškam garbinamam požiūriui. Tada turėtumėte pastebėti, kad knygas vėl pavertėte įrankiais ir žaislais, su kuriais galima žaisti... O jei ne...?

Kitą kartą, kai kursite didelį laužą (nepamirškite: šašlykėlių!), pirmyn... Įmeskite savo Stirnerį, įmeskite savo Nyčę, audringai juokdamiesi, dainuodami: „Stirneris miręs! Nyčė miręs! Miręs ir dingęs kaip Dievas!!!” Nes juk kai pagaliau būsite pasiruošę gyventi be jokių biblijų, visada galėsite pavogti sau naujų tų knygų egzempliorių.