visų laukia tas pats
o manęs
katinas

kaip praregėjimai
kaip skylės pėdkelnėse, kurių nenešiosi

voratinkliai dangsto ertmes kaip tiesą,
bet jos nepaslėpsi

Viskas labai paprasta: nusiskuti kokias šešias šviežias, vidutinio dydžio bulves, švariai nuplauni, supjaustai į keturias dalis, sudedi į katilą, užpili kuo šiltesnio vandens, kad apsemtų, įdedi druskos, uždengi dangtį ir lai užverda. Žinot, procesas! (iškėliau rodomąjį pirštą į viršų) Beje, esu su prijuoste ir virtuvės šefo kepure, nors... gal ir ne visai, neapsisprendžiu. Mhmm... Žiūrim, ką turim, o ko neturim į tą nežiūrim. Tada nuskuti morką ir griežiniais ar smulkiau supjaustai į tą patį sušiktą katilą. Po to nulupi ir ašarojančiom akim smulkiai sukapoji svogūną ir nuo lentelės su peiliu įgudusiais mostais nubrauki į jau minėtą kunkuliuojančią konsistenciją. Bulvėms baigiant išvirt iš chaladylniko išsitrauki stiklainį burokėlių su šviežiais kopūstais sriubos ir ten pat elegantiškai daužydamas į jojo dugną viską supili. Mmmm-m, kaip kvep! Beliko įdėti kvepiančiųjų pipirų ir lauro lapų. Mėgstu pavirint ilgiau, kad tas viralas, panašus į sriubą, taptų tirštesnis, bet čia skonio reikalas. Agirdž, ar jau galima valgyt?! Dar ne, palūkėk, žmogau! Kantrybės! Vištienos blauzdeles atšildai, nuplikai verdančiu vandeniu, jei yra kokių plaukų, bet tingisi svilint, tada tiesiog ranka nuskabai, dedi į keptuvę su įkaitintu aliejumi ir apkepi iš dviejų pusių, kas profesionalesnis, tas apkepina iš keturių. Taigi... Apčirškintą vištieną dedame į kitą katilą, užpilame „šampano iš po krano“, suberiam morkas su žirneliais, vėl visokių prieskonių, kad nebūtų prėska, lai tūšijas. Po to jau bus galima valgyt. Valioooo!!! Bet kam čia pasakoju, jūs ir taip viską puikiausiai mokate. Žinote, gerai yra tai, kad visa tai vyko vakar, nes šiandien atsipūsiu, beliks tik pasišildyti vakarykščius likučius. O, davai, dar apie rytinę košę?! Neeeee, neužknisk! Palikim kitam kartui. Čia turėjo būt rašinėlis apie rudenines atostogas, bet gavos kaip gavos…

rašykuose inertinį akmenį įsuka
ir aplink jįjį
visi gražūs rimti p.sasi
o gyvenime grąžosi rankose
trankosi veidai
ir į stiklus atsimuša
saulėgrąžose gražu
gulėti

Gal kas padės prisimint?

Kokiam filme (nepamenu nei pavadinimo, nei kūrėjo, nei aktorių) staigiai prasidėjusias mįslingas žmonių mirtis ir visuotinį chaosą sukelia - kaip kad pabaigoj paaiškėja - "išprotėję" medžiai, t. y. jų reakcija į gamtos pokyčius?..

baigėsi mėnuo be saldumynų


ryt krisiu į jūrą ...saldėsių...heheh...juokaujum

kas tau svarbiausia?
kam tu teiki prioritetą?
šąla man ausys...
neturiu ledams apetito...

spalvutėmis piešia vaikai...
ak, rudeni, ką praradai?
tyloje viena verkiu. . .
o šiai dar vakaras, kada mes ne sykiu...

Atėjo šaltos, niūrios dienoms, kurioms dar nepasiruošiau...

.

stačiau aš pilį
ir raudonų kaladėlių...
ieškojau obuolio,
vėjas plaukus suvėlė...

tyloje vaikystė,
mano praėjo...
stačiau aš pilį,
ir skyniau gėlę...

esu kažkokia
romantiškai atvira...
bet galvoje vėjai,
ir gotika ta...

nieko tik aš,
nežinau apie architektūrą...
reikia man mokytis,
gėlėtos suknelės tekstūrą...

tavo juokas
o aš noriu groti
gitara taip ramina
ir verčia rimuoti

o aš tik ilgiuosi. ir nežinau kur savo meilę siųst.

geltonas lapas
žalias lapas
raudonas lapas

ruduo

kurgi tu eini?
kaip tu gyveni?
norim būt draugais...
bet tokie vieni.

tavo mašina...
mano kambarys...
įsėlink tyliai,
ir uždaryk duris...

nenutrauk minties.
žinok kur eini.
norim būti du...
mes tokie vieni...

o va jau lopšiukas...
ir leliukas supasi...
reikia daug žaislų...
norim būt kartu..

Džiugu, juo tolyn, tuo daugiau gražių kūrinių - sielos jūsų saulėtekio. Ačiū.

¤

­