Labas rytas! Pusryčiams kava su pienu, trikampis sumuštinis su kepta vištiena ir marinuota paprika ir "Manijos" batonėlis su lazdyno riešutais. Atėjau pasiklaust kokia bausmė pagal visas nerašytas poniatkes gresia triukšmadariui, kuris atsikelia 6 ryto ir negerbdamas aplinkiniu triukšmauja, kai kiti tuomet bando numigti? Ačiū, kad padedat įvykdyti teisingumą.

laukia geras vakaras, kino teatre žiūrėsiu Š.Barto filmą "Sutemose"...

Visi mes kenčiame nuo vienatvės

ir vėl naujas vakaras, ir vėl prisikentėjau su savim perdien. ir vėl prisimąsčiau viską besoties.
du nutikimai:
du šviesos stulpai - kaimynai. susiliejantys. su šunim.
Jupio akys, tiriančios.

Už lango įkypai pasviręs spokso į mane per pusę apsišvietęs Mėnulis. Televizorius perduoda man snukerio vyksmą. Kitame kambaryje beprasmiškai šviečiasi liustra ir praviros durys man dėl to priekaištauja. Jaučiu visuotinį priešiškumą, net ir šildymas automatiškai tai įsijungia, tai išsijungia. Tik kažkoks kvailas nuomininkas, tai aš, sėdi ant sofos ir tūkstantį kartų kartoja tuos pačius akordus gitara - C, G, dm ir am.

kaskart atėjus pavasariui
ir kotrynai vos
vos spragtelėjus pirštais
vabalą arčį
apimdavo pirmykštis chaosas

Kai žvaigždės pradeda byrėti
Sparnai suplazda ir kyla, kyla...
O, dangaus platybe, kokia tu didelė...

Taip traukia tos mintys
gilyn,
ir verčia svajoti
iki nupezimo.

noriu Tau čiulpti
ir čiulpti,
ir atsiduoti.

Taip keista ilgai neklausius muzikos vėl imti ir paklausyti. Taip keista. Taip keista. Atrodo, kad iškritusios detalės prisikelia iš mirusiųjų ir nuo žemės susistato atgal į tave. Suskrenda. Su dulkėmis. Ir girgžda tarpuose. Nieko baisaus.

voras kaskart pina savo mandalas, tikėdamas, kad į jas įklius kažkas kas danguje šoka mandalomis tikėdamas, jog niekur neįklius...

Langą prakirpę nakties akys.
Nupigusios. Neberaškai.
Mėnuo gyvaplaukiais apšepęs,
O gėda – pridengta lopais

Tuštybė griūna tarsi tvanas,
Anei atimti, nei pridėt,
Vitrinos blizgesį išganę, –
Imi ledėt, kvaila širdie.

Godumas šoks kardebaletą,
Pašalėje krūpsėsi tu
Nuoga. Skiautes dalysi, rūbą plėšę.
Figos, – palieps, – denkis lapu.

Meluos – visi mes esam lygūs.
Lygumą jų išmatavai.
Ilga trasa – pageltę knygos,
Sako, treti – varnų vaikai.

Akis atmerks Žvaigždė Kalėdų,
Prieš ją ir vėl bus sarmata,
Kai kalakutą ris susėdus
Kristų pamynusi tauta.

O pastarasis kažkur gūšis
Kampe pašiūrės. Gyvulys
Jį šildys, meile – vienas dužęs.
Palaimink peilį, – paprašys.

negūglinus suprasti kas tai 

mūsų nebetapo.

nebeįdomu kalėdos
nusibodo jau

o po to vėjo
ką tu kalbėjai
nebėra mūsų
bet mes neišėjome

ta tyla taip toli
jau kalbėti gali
noriu būtum šalia
kaip Dievas linki
būkime vienas
kitam geri

prigludo prie šilto pečiaus, ir pravirko...

ryškiai rožinė, beviltiškai juoda, paltas saugantis, ir jokių kulniukų...

mano širdies paslaptis
mano liūdesys kai
nemato tavęs akys
man mintyse naktis

net neberamina ta muzika
mezgu viena tyloje
reikėtų nusipirkti guzikus
kaip toje dainoje

tu tai mano paslaptis
tu esi mano širdis
noriu būt su tavimi
ir dienomis ir naktimis

Jasiukevičiaus Černobilį ir kavos.
Inteligentiški vagys.

rinkau akimirkas
vieną po kitos
toks štai
spalvotas ruduo

sluoksniuojasi mintys
kaip eglutę dabinti
noriu snaiges visas
susirinkti

žygiuoju gatve
renkuosi mintis
žiemos pradžia
ir tai yra dabartis