Kiek esu skaitęs iš tiesų pripažintas eiles, nejučia prieinu išvadą, kad gera poezija geba suprantama kalba papasokoti apie Nepaprastą. Kitaip sakant, paprastais žodžiais kalba apie sudėtingus dalykus, ir jokiu būdu ne atvirkščiai. Tokia poezija vienu metu paliečia ir širdį, ir protą, jai svetima pamaivystė, bet koks įmantravimas ar tuščias žongliravimas žodžiais.

maniakinė empatija

Gero savaitgalio!!!

žydroje tylumoje

stebuklais mirganti muzika

Man tai patinka rašykas toks, koks yra. Be komercinio poreikio suprantama, kad čia esantys žmonės yra dėl to, kad nori čia būti. Net jei yra zyziančių, kad kažkas nepatinka, vis tiek čia būna ne prieš savo valią. Bet taip, sutinku dėl gyvų susitikimų. Būtų smagu gyvi skaitymai ir susitikimai.

ką nuveikti vienam vaikui per gimtadienį


minčių minusas.

Esti vakaras, žiema atėjo.

Buvo toks laikas (kažkada, gal net tada Barcelonoje),
kai negijo žaizda ant rankos, kuria gydydavau balkonus.
Buvo toks laikas, kai nesiraukiau, net visišką tamsą gerdamas.
Ir tai kažką žaidžia, kai mąstai apie žiaurumą. Bet tai ne apie tai.
Ir ne apie tai, kad vis dar pasakoju savo įsivaizduojamai žmonai,
apie įsivaizduojamus vaikus, kuriuos pamatyti progos nebus.
Šita mintis mirė kažada gal žiemą, porą metų atgal. Svarbus klausimas - kas mirė tą naktį kartu.

Buvo toks laikas daug kalbėjausi su savim, o dabar veikiau klausau it pats būčiau ta žmona, norinti sužinoti, kokia tiesa teks patikėti. Bet čia irgi ne apie tai.

Svarbu yra tai kad yra dvi baimės - kad nukiprs plaukus ir kad nusipjausiu liežuvį. Tad po pastarųjų dienų liko bijoti tik vieno.

Kitas dalykas yra tai, kad buvo toks laikas, kai demonizavau savo angelą, o po to jį plovėm lietuje. Jis tapo šviesa, jis išsisklaidė, bet jis nemirė. Akį jam išlupome ir iš anos gimė Sūnus. Ilgai galvojau, jog Sūnus gyvas mano prištų galiukuose ir šiaip viskas tvarkoje. Tačiau kai atsekė mane silpnumas, iškviečiau tėvą vėl man padėti išspręsti gyvenimo, o jis paprašė, jog duočiau ramybę. Čia yra svarbus momentas, jog Sūnus išėjo į dykumą, o tėvas grįžo pas mane nelabas. O gal tik aš nebuvau tam pasiruošęs. Jis juokiasi, kol juoduoja mano liežuvis, kol griūva gyvenimas aplink, kol užrakinu duris, tam kad ramiau įsižiūrėčiau į tą vietą, kur kadaisia buvo akis. Žinot Victor Brauner - Portrait with a Plucked Eye, ar ne? mhm.

Tai va, kažkur čia jau pamečiau mintį.
Ko gero svarbu tai, jog žiedas užsidarys kiek greičiau negu už trijų savaičių. Ir jeigu tada nebus sutvarkyti likimai - viskas prasidės iš naujo. Tai it reinkarnacija ir sukimasis ratais.

Tai ko išties Jums atėjau čia papasakoti, jog mane lanko naujos vizijos.
Kartais matau Medžiotoją, kuriam reikia Liežuvio. Aš nežinau ką tai reiškia. Tik nujaučiu, jog reikia saugoti savo anglelą sargą nuo savęs.

Kai sėdžiu viduryje kambario, ant kelių susidėjęs rankas, negaliu pasakyti - ar tai ką išgyvenu yra šviesu ar tamsu? Bet nežinau ar yra didelis skirtumas, nes tai galima keisti, tačiau prieš tai reikia pažinti. Kaip sako, suvokti jų įpročius.

Šiandien nenustoja mušti šaltas prakaitas, nesvarbu ką daryčiau.
Panašu, kad tai gali reikšti tik vieną: veriasi vartai, laukia varpas.
Šiuo klausimu ieškau tik vieno. Namų. Kur pasidėtų mano balsai, palikę mane. Nes vartai, nes vartai yra svarbus dalykas, varpas svarbus dalykas. Kartą mačiau akis žmogaus iš taip arti, jog atrodė betarpiškas vakuumas mūsų žvilgsnyje. Negeri dalykai vyko tame žvilgnyje, tikrai tikrai, bet labai labai stiprūs. Aš nežinau, ar kada jums teko sutikti antžmogį. Jie pavojingi nusilpusioms sieloms. Todėl, sakyčiau atsargiai su tom akimis. Ir atsargiai su paslaptimis, jos irgi pavojingos it nešuliai brendant gyvenimo upe.

Galiausia ateina metas pasakyti kažką konkretaus:


***

Kartą Medžiotojas užspendė Liežuvį kampe.
Akis užrišo, rankas supančiojo. ..
***tiek to
230212032020

Mane ištiko amžiaus vidurys.
Aš gyvenau, bet mokiausi nebūti.
Mirtis man buvo lyg šeimos narys,
Užėmusi didesnę pusę buto.
Aš ją po truputėlį jaukinu
Ir net prašyčiau, kad ji manęs neliestų,
O paryčiais regėjau, kiek žinau,
Gražiausiąjį Rytų Europos miestą,
Kur savo laiko laukia geležis,
Migloj šiurena pūvantis nendrynas,
Yra akmuo, kastetas, garvežys
Ir gal geriausiu atveju - benzinas.
Miegojau, gėriau valgiau mirtyje.
Bandžiau suteikti jai tikslus ir prasmę.
Net ją primiršdavau. Tačiau su ja
Žmogus beveik negali apsiprasti.
Aš rakinu koridorių. Širdis,
Praradus ritmą, sunkino krūtinę.
Tiesa, toje valstybėje mirtis
Galėjo būti net atsitiktinė.

Tomas Venclova

Saulės spinduliai skrodžia lapus. Lajos kraštai ryškiai žali, pusiau permatomi. Taip ir norisi nuskinti vieną, antrą. Bet niekaip nepasiekiu. Tada dar buvau jaunas piplys. Praėję medžių šešėlius, pirmą kartą pamatau saulės zuikučius žaidžiančius Ventos sraunumos paviršiuje. Vaiko akys bėgioja nuo upės akmeninės užtvankos tolumoje iki senųjų trobesių. Matyt, išlikę iš tų laikų, kai čia stūksojo senasis malūnas. Dabar belikęs tik paauglių apgriautas priestatas. Neliko net akmeninių girnų. Ta akimirka, kai nuo aukšto skardžio atsivėrė įspūdingo grožio kraštovaizdis, išliko iki šių dienų. Niekas anuomet man neleido žemyn. Tai suprantama. Toks mažiukas greičiau, kaip kamuolys būtų nusiritęs žemyn. Kad ir kaip ten būtų dar po kelių metų jau braidžiau skaidriame Ventos vandenyje. Pamenu, kaip atsitūpus ant akmens ir pažvelgus atidžiau į smėlėto dugno su retais akmenimis ir žolės kuokštais dugną, matėsi dryžuotų ešerių būrelis. Jie kaip upės banditai susimetę į gaują lėtai plaukiojo ieškodami naujos aukos. Užtat kokie jie gražuoliai. Įkišau ranką į vandenį. Dingo trumpam vaizdas, ešeriai ir mailiaus būrelis. Matėtis tik bangos. Kol upės tėkmė išsilygino. Po daugel metų akmuo paskendęs dumble. Takeliai užaugę žole. O žuvys... Kur jos dingo toje žolyno jūroje?!

aš čia visą laiką taip šventai buvau įsitikinęs kad valdo šešiolikmečiai nu
taip kažkaip atrodė visaip
pritapt stengiausi
iš kailio nėriausi

pasirodo niefig
diedų homosovietikų ir senų kliuškų rojus čia
besąs

Pasaulis, kurio nematai, taip ir lieka nesuprastas

Взглянул на бездонное небо,
и - о, чудо! -
в болоте лотос распустился!

Linksmų jums šeimos švenčių ir poringų ateinančių metų!

aš teodoras tvomblis

Duodamas gauni.
Iš kurio buvo atimta, sugrįžta keleriopai daugiau.
Taip pasireiškia teisingumas.

Kai smauglys tave apsivynioja, suspaudžia per juosmenį, per pečius ganėtinai tvirtai ir įremia galvą tau į kaklą, tereikia užsimerkti, kad pasijustum švelniai mylimas. Tai neįmanomybės pabaiga, ir aš trokštu to visa savo esybe

guli silkė
stambiai supjaustyta
ant svogūnų ir paprikų
čiužinio

o josios akis
atskirai padėta
mano veidan
įsispokso

padžiūgaujame kartu
dėl visko kas gera
pasiguodžiame
dėl neatitaisomo
tada susidrovime
mažumėlę
ir nuduodame
kad nieko nebuvo

nuvalau
stalą
be gailesčio

Net pasispardydama lekiu į Ameriką. Ką čia ta Lietuva , vientik ėmė ir ėmė, nustekeno visišj,kai, išsėmė... ką čia besulauksi , kas čia besupras.. Luikiyt sau patenkinti iotr tokliau žaiskit vaikiškus žaiduimus.. žmonių sielomis, kurie gal jumis kartais ir patiki.. Aš kai kuriomis tikiu... na ka gi ąčiū, buvot man priebėga, ačiū užtai, persufga aš či savęs paaukojau, sudegiau, o jėgos senka, uir eina skradžiai ta Lietuva..jei ji tiktaio tokia...