***
Tamsa yra poetas, o ne mes
Jos klostėse mes gimstame kaip vėjas
Aš tik šešėlis, tu tik alėjos
kur apgaulinga muzika atves
kuprotą svečią, jisai rankas išties
lėtai, kaip grodamas į krintančius lapus
nueis ir sidabruos, ir pūs
nuo rankų mėnesienos šviesą.

Burokas, Rimas. 39 eilėraščiai. K.: V. Oškinio leidykla, 1992.

Žinokite, gerbiami rašytojai, nustačiau, kad jūs esate karavanai arba žvaigždės, dangaus kūnai, nesvarbu, nes, žinote, tai tik metafora, įvaizdis, taigi jūs judate per aplinką link kažkokio tai savo tikslo, vieno, arba kaskart  vis kitokio, kurį atspindį jūsų kūrinys ir įdomiausia kartais gali būti to tikslo kietumas ir svarbumas, tačiau, kartais, žinote, šunys ir musės, dulkėse aidintis jų lojimas, ilgesingi pokalbiai paskui jums nutolus į dangaus kūno ar žemės karavano, (nesvarbu, nes tai tik metafora), keliu, po to susikuriami aplinkos mitai ir kalbos, tačiau, žinokite, visada yra įdomiausia ir svarbiausia pats karavanas ir tai, kur jis eina, kaip išsako savo tikslą, net jei ir negrabiai, tačiau ne visada juk forma turi didelę reikšmę, nors gražus tikslas gražioje formoje, juk tikrai didis dalykas, tai tikrai žavinga, tačiau, žinokite, ne mažiau žavu kai ir nepasirūpinama forma, nes karavanas yra karavanas, – svarbu ką jis gabena ir kur jis eina, o ne tai, kaip reaguoja į aplinką ar net keičiasi pagal ją... Nes karavano tikslo praradimas gali baigtis net jo mirtimi, kada aplinkos žolė perauga per amžiams sustojusį jo kūną dykumoje ar kitoje aplinkoje ir paskui visiškai jau, žinote, nieko nebelieka... Visada geriausiai kaip kiekvienas eilėraštis kaip karavanas nueina į savo tikslą, o dar gražiau, kai jis būna taip perimtas tikslu, kad jam visiškai nusispjauti į aplink jį esančią aplinką, kai jos net nemato, tiesiog keliauja, nei niekindamas, nei persiimdamas, nes šunys lieka, o karavanas eina... ir nueina... Žvaigždynuose miega jo tikslas, tolimam horizonte pilname žvaigždžių, žinote, o kiekviena aplinka taip pat yra toks pat horizontas, jei į ją, žinote, pasižiūrėsime iš visiškai kito taško, – ne joje esančio, tačiau už jos... Karavanas visada turi likti savimi. Aplinka – visada prisiminti, kad tik tame taške, kuriame ji yra ir tik tam karavanui, kuris eina pro ją, ji yra aplinka, visiems kitiems, ne joje esantiems taškams, ji gali būti horizontas, žinokite, juk tikrai.

gyvuliai
kuriems negresia pokyčiai arba tas pseudomagiškas pasaulis


vienas tas kuris dabar važiuoja taksi 
laižo neskustą smakrą jis panašus 
į barokinę šinšilą 

antrasis nutirpusiom alkūnėm sukioja 
virbalus virš kepsninės 
jis nesijaučia laimingas nes šita vasara 
vien tik lietus 

trečiasis galvoja taip - jeigu iš ano 
atimčiau virbalą ir susmeigčiau 
galbūt pataikyčiau į vožtuvus 

ketvirtasis tas kur skaito visų mintis 
patvirtinamai linkčioja - taip tuomet viskas 
o viskas pasikeistų

bet koks tekstas surašytas į eilutes

Gervė.

Žmonės skęsta labai tyliai.



(Iš plaukimo meistrės kalbos, girdėtos per radiją)

.

ar komiksai jau atgyvena? bet čia ne komiksai? bet komiksai?

iki istorijos siūlo galiuko

brendo ar brendžio?

take it easy, baby

skaisti saulės šviesa
blizga ant sniego
lyg šuns ašaros

tas laikas
vis bėga...
praeis
ašaros neberieda...

"Beduinai į elgetaujančius dykumų poetus dėl šių godumo, vagiliavimo ir parsidavėliškumo žiūri su panieka. Tose išsibarsčiusiose stovyklavietėse visiems gerai žinoma, kad už valgį ir pinigus pagiriamąją odę gali nusipirkti net pats didžiausias niekšas. Lyg to būtų maža, klajojantys dainiai garsėja ir tuo, kad vieni iš kitų vagia mintis, eilutes ar net ištisas giesmes. Dažnai eilių deklamavimą pertraukia prie laužo susispietusiųjų riksmai: „Tu sukčiau! Šituos žodžius nugvelbei iš tokio ir tokio!“ Kai poetas gindamasis šaukiasi liudytojų, kurie laiduotų jo sąžiningumą, arba – kraštutiniu atveju – kreipiasi į Alachą, klausytojai jį nutildo šūksniais: „Kassad, kaddab! Poetas – melagis!“"

(iš Stanley Kunitz. Trys parabolytės draugams poetams)

tik norėjau išeiti