Tėvyne dainų ir artojų
kodėl tu mus šitaip baudi
į kokį džiaugsmingą rytojų
per skausmą ir kraują vedi

iš kur šitas pyktis ir kerštas
tas melas vardan Lietuvos
kieno tas alsavimas karštas
virš vaikiškos mano galvos

PR. Tėvyne tu mano Tėvyne
su kuo ir prieš ką tu eini
kodėl tu draskai man krūtinę
ir ko tu taip ieškai many

Šiąnakt krito lašai ant skardinės palangės
Šoko vėjas ant liepos šakų
Tiktai miegas išdavęs išėjo
Pasitikti rausvųjų aušrų

Ir nebuvo sapnų nakčiai dylant
Jie paklydo kažkur pakeliui
Neradau aš tavęs nors atrodė
Susitiksim vasario lietuj

Nesvarbu kad tada dar tikėjom
Sapno menėje šoksim kartu
Švilpaus vėjas pamišęs Šopeną
Tik už lango prašvis nelaiku

kaip norit taip rašykit, bet turi būti gražu

tepakaba kol kas
prie kamino čiukure
vanduo išeis iš jų
turguje brangiai parduosiu
gausiu pajamas gražias

būties lengvybė
nemarumo sunkybė

Du nulis du nulis nulis du du nulis

Ekscentriškoji žurnalistė, TV ir radijo laidų vedėja Rimantė Kulvinskytė viename interviu yra pasakiusi (tikriausiai perkeltine reikšme): „Numirti iš kuklumo būtų kvaila!“ Bet juk toks mąstymas, tokia pasaulėžiūra visiškai skiriasi nuo Mergelės Marijos, kuri buvo itin kukli, rami, neiššaukianti, gyveno tyliai, kukliai, net pasaulio Išganytoją pagimdė tvarte. Vadinasi, Rimantė Kulvinskytė – Mergelės Marijos priešingybė (dėl ekscentriškumo).

ne vienerių metų darbas šita poezija...
negalėjau mokytis kažko...
trečias brolis poetas likau, kaip l.l.pasakose.

noriu turėti
šalia geras akis
net nesvajoju
turėti lūpdažį

tyloje tapau
akvarelę
oi kaip gyvena
tos lelytės

aš neaugu
aš nebręstu
liksiu pati
mažiuku leliuku

noriu suknelės
noriu dažų
iki pat šiol
viena ir verkiu

kaip noriu šiltos arbatos...
turiu...
kaip po 100 metų norėsiu šiltos arbatos.

pliambački

minčių juodumoje skęstu, negaliu išbristi iš blogio :"(

palaikiau

labas rytas...
kaip jūra? kaip naktis čia?
tyliu vis. nerandu nurimimo...
daug mokausi,
daug mokslam dirbu...
ir taip sunku
ant dūšios
nebeišsiveržiu...
i am mad...
excused.

Hileris Belokas (1870-1953) anglų rašytojas, istorikas ir politinis veikėjas
Kinų nelyginių skaičių litanija.
Novenai

7. Devyni draudimai vaikščiojančiam mieste: nebumbėti panosėje, neatsitrenkinėti į praeivius, nemojuoti lazda, nepereidinėti gatvės susimąsčius, nevengti pasisveikinimų, nesiginčyti su valdžios atstovais, nepirkti nereikalingų prekių, nenusisukti nuo godžių skurdžių žvilgsnių, kreipti dėmesį į ant asfalto gulinčias smulkias monetas

uždarinėju tavo juodas skyles... nes noriu dar gyventi... aišku problemos ne mano - bet tėvų nepasirinksi... tyloje verkiu... jau antrąkart šiandien... paklaikau nuo įtampos, ir išsekau... ak mielas Dienoraštėli, kaip gi mudu gyvensime, jei vis prasilenkiam su realybe... šiandien tiek gėriau arbatos, tiesiog pliampiau ją puodais... tiesiog rimau ir vėl bliukšdama kėliausi... ta tyla ar ta muzika? vis nerimstu, vis verkiu... ir nieko negaliu pakeisti... kaip žiauru viskas... tiek kenčiu dėl vargšo eilėraščiuko, o jie vis pjauna... drėskia mano smegenis, užtat ir verkiu... mano pačios eilės drėskia mano širdį ir smegenis iki pat verkimo... noriu pakilti... noriu vėl būti laisva... ar tai naivus noras? įvykdžiau. sutvarkiau, o dabar tavo eilė.

žydros varnos
ir visada tik pakalnė
noriu riterio
Žanos balnas

gelbėjuosi
kaip tada
pas ją
gera arbata

noriu būti
varna žydra
man ir jai
per vėlu visada

Ant liežuvio galo
Visiškai niekas nesėdi,
Todėl atseit išmintingai
Vaikau žvirblius,
Laukiu briedžio.

sėdi Kozetė ant ežero kranto
nuvargusias rankas susidėjusi ant kelių
Kozetė liūdi