Stabdis terliūzas

Pamenu savo giminaitį vis. Būdavo, kad vežu tą bamblį ant dviračio "bagažiuko", o tas bestija vis kyšt moliną guminį batą į stipinus. "Džerkšt džerkšt džerkšt" - braukiasi purvas nuo bato šono ir tyška man ant kelnių...
- "Viliau, baik!" - rikteliu, o tas puskvaišis kikendamas tik pasiūbuoja į šonus dviratį, vos nenuversdamas manęs. Visgi aš vyresnis 4 metais, o tas luinys į šiltą kombenzoną įsisukęs - tik mažyčiai tarpeliai vietoje akių ir žandai raudoni...
Ir vėl "džyr džyr džyr" - braukiasi guminis batas per stipinus...

"KEBERIOKŠT... pizdrykšt" - į ravą kūliais... Pasirodo įkišo bestija koją per giliai. Žiūriu, stipinai išlūžę (babūnės dviračio), koja pusbrolio persisukusi... Matomai, kad lūžusi. 

O tas kaukia, klykia ant viso kaimo... Liulis iš nosies į burną teką ir per nosiaryklę vėl atgal į nosį... iš nosies į burną ir t.t... (vyksta didysis snarglių apytakos ratas). Aš persigandęs lekiu rogučių paiimti - vešiu pusbrolį namo pas suaugusius.

Įritinu klecką į rogutes, o tas dar mušasi, nepasiduoda... Mažas bet sunkus, kaip geras paršelis. Vežu visas persigandęs, o tas sriūbčioja už kojos susiėmęs - skauda. Tempiu tas rogutes ir jaučiu, kad vis sunkiau ir sunkiau tempti darosi... Atsisuku, o tas rupkė su sveikos kojos kulniuku ravą sniege aria, kad man sunkiau būtų jį vežti.

Išverčiau iš rogučių ir tiktai "pokšt" jam per subinę su delnu. "Pokšt" "pokšt" - aš jam nuoširdžiai duodu, o tas tik juokiasi balsu apsisnargliavęs - per storą pūkinį kombenzoną nieko nesijaučia. Pavargau mušti, sustojau. Atsistojo ir pusbrolis...
Nuėjo savo kojomis namo. Nieko ten jam ir neatsitiko. Tik dviratį babūnei sulaužė.

Va, ir gyvenime aš sutinku tokių terliūzų, kurie kiša purvinus kaliošus į dviračio stipinus vardan linksmumo, vardan dėmesio. Ir norisi atvanoti šikynę su sagtimi gerai diržą nusijuosus, kad dar ilgai gediminaičių stulpai raudonai ant odos šviestų.