Nemažai sutinku žmonių, kuriems trūksta pasitikėjimo savimi – kompleksuotų, susitraukusių viduje. Jie stengiasi savo vidinius trūkumus paslėpti puldami kitus: uoliai ieško silpnybių ir bando jas išryškinti, tarsi tai kaip nors išgelbėtų jų pačių trapumą.

Deja, jie nesupranta, kad šis bandymas – tai skruzdės mėginimas sustabdyti traukinį. Kad būtų vaizdžiau – cinkuoto kibiro pastangos suknežinti atlekiantį tanką.
Ir nors jie man dažnai kelia juoką – maži, užguiti, gyvenimo suglamžyti piktšašiai – aš nesmerkiu jų.

Tebūnie. Tokie turi egzistuoti. Jie – tarsi botai kompiuteriniame žaidime, sukurti tam, kad pirmo asmens žaidėjas turėtų ką nugalėti.
Bet aš jų netraiškau. Nenaikinu. Neskriaudžiu.

Priešingai – jie man tampa kasdienėmis pamokomis.
Kartais net įkvėpimo šaltiniu.

Aš – trupinėlis Dievo,
ne atspindys, o ugnis.
Myliu save ne iš puikybės,
o iš pažinimo.

Kas nemyli savęs –
nepažino dar savęs.
Kas pyksta dėl kito šviesos –
gyvena savo šešėlyje.

Mano liūdesys –
kaip lietus, kuris plauna.
Mano šypsena –
ne fasadas, o esmė.

Aš nesipuikuoju –
aš tiesiog esu.
Ir būti savimi –
drąsiausias menas.

Tegul kiekvienas pabunda –
ne iš gėdos, o iš didybės.
Tegul kiekvienas tampa narcizu –
kurio žiedas žiūri į dangų,
o ne į veidrodį.

Man vienas kadras parašė: "TU MAN NERAŠINĖK DEMONO PARAZITE.
BAIGSIS TAU LIŪDNAI!" Nusivalęs juoko ašaras atsisėdau ir surimtėjau.
Norėčiau būti demono parazitas. Būna, kad demonai apsėda žmones. Iš pasalų ir netikėtai. Įsivaizduoju, kad link manęs sėlina vienas jų, toks gleivėtas, besirangantis lyg varanas. Šast ir griebia jis mane iš pasalų. O aš persisuku lyg rankomis gręžiami marškiniai, užropoju jam ant nugaros, apraizgau jį savo aštuonkojiškais čiuptuvais ir lyg lervinas įsisiurbiu tiesiai į viršugalvį. Jis purtosi, šnypščia baisiausiai nepatenkintas. Bet jau vėlu - teka demono syvai mano stemple į išalkusį keturvietį skrandį. Jis bando nusipurtyti mane, bružinasi į sienas, voliojasi, bet aš lyg akvariumo stiklus valanti žuvytė - prilipau jau nenuplėšiamai. Demonas nurimsta. Pirmoji visko neigimo ir pykčio stadija pasibaigia. Ateina susimąstymas ir liūdesys. "Kokio velnio aš gimiau demonu, už ką man taip?" Jis net girdi, kaip parazitas viršugalvyje čepsi ragaudamas jo per tūkstančius metų sukauptus syvus. Bet sasvo trumpomis rankutėmis negali jo pasiekti. Galiausiai nulipu jam nuo sprando - nesinervuok - tik pagasdinau. Demonas užtikrina, kad daugiau niekada nieko nebeskriaus ir tikrai įsirašys į Minesotos 12-kos žingsnių programą, daugiau nieko jis nebeskriaus. Taigi, esame mes vieni kitiems tiesiog siunčiamos pamokos ir išbandymai. Kuo greičiau supranti pamoką - tuo greičiau gali eiti prie kitos. Negatyvas spinduliuojamas iš kitų yra tik tavo paties kuriama projekcija. Kvaila pykti ant savo veidrodžio atspindžio. Su nedarbo diena Jus visus! :) TAIKOS IR RAMYBĖS.  

Pamenu savo giminaitį vis. Būdavo, kad vežu tą bamblį ant dviračio "bagažiuko", o tas bestija vis kyšt moliną guminį batą į stipinus. "Džerkšt džerkšt džerkšt" - braukiasi purvas nuo bato šono ir tyška man ant kelnių...
- "Viliau, baik!" - rikteliu, o tas puskvaišis kikendamas tik pasiūbuoja į šonus dviratį, vos nenuversdamas manęs. Visgi aš vyresnis 4 metais, o tas luinys į šiltą kombenzoną įsisukęs - tik mažyčiai tarpeliai vietoje akių ir žandai raudoni...
Ir vėl "džyr džyr džyr" - braukiasi guminis batas per stipinus...

"KEBERIOKŠT... pizdrykšt" - į ravą kūliais... Pasirodo įkišo bestija koją per giliai. Žiūriu, stipinai išlūžę (babūnės dviračio), koja pusbrolio persisukusi... Matomai, kad lūžusi. 

O tas kaukia, klykia ant viso kaimo... Liulis iš nosies į burną teką ir per nosiaryklę vėl atgal į nosį... iš nosies į burną ir t.t... (vyksta didysis snarglių apytakos ratas). Aš persigandęs lekiu rogučių paiimti - vešiu pusbrolį namo pas suaugusius.

Įritinu klecką į rogutes, o tas dar mušasi, nepasiduoda... Mažas bet sunkus, kaip geras paršelis. Vežu visas persigandęs, o tas sriūbčioja už kojos susiėmęs - skauda. Tempiu tas rogutes ir jaučiu, kad vis sunkiau ir sunkiau tempti darosi... Atsisuku, o tas rupkė su sveikos kojos kulniuku ravą sniege aria, kad man sunkiau būtų jį vežti.

Išverčiau iš rogučių ir tiktai "pokšt" jam per subinę su delnu. "Pokšt" "pokšt" - aš jam nuoširdžiai duodu, o tas tik juokiasi balsu apsisnargliavęs - per storą pūkinį kombenzoną nieko nesijaučia. Pavargau mušti, sustojau. Atsistojo ir pusbrolis...
Nuėjo savo kojomis namo. Nieko ten jam ir neatsitiko. Tik dviratį babūnei sulaužė.

Va, ir gyvenime aš sutinku tokių terliūzų, kurie kiša purvinus kaliošus į dviračio stipinus vardan linksmumo, vardan dėmesio. Ir norisi atvanoti šikynę su sagtimi gerai diržą nusijuosus, kad dar ilgai gediminaičių stulpai raudonai ant odos šviestų.  

Kaip norėčiau turėti šimtą širdžių.
Išsilupčiau jas visas po vieną ir dovanočiau eiliniams praeiviams.
Kol galiausiai išsiplėščiau paskutinę ir nukrisčiau kažkur į patvorį negyvas.
O žmonės pavartytų rankose tas dovanotas širdis ir, tiesiog išmetę į šiukšlių kibirą, toliau skubėtų savo reikalais horizonto link... Kur išnyktų lyg dūmas.


Bet atsirastų vienas ar du, kurie sugrįžtų, ilgokai pasirausę tarp šiukšlių išsitrauktų kažkokį mėsgalį ir įsidėtų į tuščią ertmę savo krūtinėje.
Priėję prie patvorio, kur kukliai žydi šalpusniai, nubrauktų ašarą.
Ir užgimtų krūtinėje šimtas širdžių, kurias žmonės trauktų lauk.
Išdalinę visas širdis, negyvi griūtų šalia manęs į patvorį.
O pavasariui atėjus, žydėtų įvairiausiomis gėlėmis.

Taip rastųsi beribės žydinčios pievos.

Plyšta galva nuo miesto šurmulio. Plyšta susiaurintos Vilniaus gatvės nuo susigrūdusių senų mašinų. Plėšosi dvi moterys dėl paskutinio smėlinio paltuko. Viena jų nuleidusi akis ieško ant žemės pusplyčio, kad galėtų kitai suknežinti galvą. Bet visur tik purvo pritryptos plytelės. Spiegdama lyg išprotėjusi nubėga ieškoti administratorės... Zoologijos sodas.
Gelbėdamasis nuo visų užeinu į bažnyčią. Kaip tik mišių metas. Skaudžiai gaunu į šoną iš mažos senutės, kuri mosuodama į šalis alkūnėmis braunasi pro duris ir stengiasi įsitaisyti pirmoje eilėje. Mintyse palinkiu sau ramybės. Užgaudžia vargonai ir pirmu gismės posmu dainorėliai pagarbina judėjų dievą - Jachvę. Sodrūs jauni moterų balsai traukia "aleluja" (garbė Dievui Jachvei). Susimąstau ar nedarau nuodėmės pritardamas joms? Neturėk kitų dievų, o tik mane vieną.
Į galvą pradeda skverbtis įvairios mintys. Tai jeigu mūsų Dievas yra tas pats, kodėl žydų sionistai spjaudo krikščionims į veidus? Galiausiai pribaigia kunigo: "garbinkime Izraelį". O kaip Palestina? Pagalvoju ir suprantu, kad mane jau užvaldė susierzinimas. Išeinu netūptelėjęs prieš altorių. Sunervavo...
Grįžtu į savo vienkemį ir krentu veidu į purų sniegą. Darau angelus atsigulęs ant pilvo ir rėkiu. Du vilkšuniai atbėga pažiūrėti, kas nutiko jų šeimininkui? Vizgina uodegomis ir laižo veidą. Kambaryje jaukiai dega židinys, o orkaitėje kvepią ką tik iškeptas obuolių pyragas. Apsikabinu žmoną ir ilgai laikau savo glėbyje. Įsitaisome ant patogios sofos ir laikydami rankose karšto vyno puodelius mėgaujamės mums pro langą šokančiomis snaigėmis. Nenoriu, kad miesto "kalėdos" ateitų pas mus...

Girdėjau mokytoja į konteinerį išmetė kardelių puokšę.
Kardelių gal už 25-kis centus...
Kaimietė pedagoginiam 6-šis metus tik atsimokius.
Nenori dirbti už grašius.

Nemoka ji nevalgius būt laiminga.
Jai reikia rūbų išplautų, nenudrengtų.
Streikuoja mokytojai... rupūžės... net nenutuokia
kaip Afrikoje negrams yr sunku...

Ne kelt atlyginimus jiems reikia.
Juos reikia karti miesto aukštėse viešai.
Kad atsikėlę tamsią naktį su šypsenom veiduos paruoštu pamokoms planus.

Ir kol susmuks iš nuovargio, kad dirbtų išsijuosę žinodami, jog didesnės algos niekad nebus!

Žiauri kruša netyčia užmušė nekaltą žmogų.


Prieš mirtį bandė ta nelaimėlė išspręst sudoku:
Palyst po stogu ar sušokt jau paskutinį šokį?


Bijot mirties ar pasitikt ledus į galvą šokliai?

2023.08.07

Šiandien griaudžia perkūnas. Visuomet džiaugiuosi matydamas žaibus. Toks jausmas, kad tai kažkoks apsivalymas. Visi velniai staigiai sulenda į savo urvus, o kas nespėja tai tam - ŽYBT... Ir nebėra...