Kaip norėčiau turėti šimtą širdžių.
Išsilupčiau jas visas po vieną ir dovanočiau eiliniams praeiviams.
Kol galiausiai išsiplėščiau paskutinę ir nukrisčiau kažkur į patvorį negyvas.
O žmonės pavartytų rankose tas dovanotas širdis ir, tiesiog išmetę į šiukšlių kibirą, toliau skubėtų savo reikalais horizonto link... Kur išnyktų lyg dūmas.


Bet atsirastų vienas ar du, kurie sugrįžtų, ilgokai pasirausę tarp šiukšlių išsitrauktų kažkokį mėsgalį ir įsidėtų į tuščią ertmę savo krūtinėje.
Priėję prie patvorio, kur kukliai žydi šalpusniai, nubrauktų ašarą.
Ir užgimtų krūtinėje šimtas širdžių, kurias žmonės trauktų lauk.
Išdalinę visas širdis, negyvi griūtų šalia manęs į patvorį.
O pavasariui atėjus, žydėtų įvairiausiomis gėlėmis.

Taip rastųsi beribės žydinčios pievos.

Plyšta galva nuo miesto šurmulio. Plyšta susiaurintos Vilniaus gatvės nuo susigrūdusių senų mašinų. Plėšosi dvi moterys dėl paskutinio smėlinio paltuko. Viena jų nuleidusi akis ieško ant žemės pusplyčio, kad galėtų kitai suknežinti galvą. Bet visur tik purvo pritryptos plytelės. Spiegdama lyg išprotėjusi nubėga ieškoti administratorės... Zoologijos sodas.
Gelbėdamasis nuo visų užeinu į bažnyčią. Kaip tik mišių metas. Skaudžiai gaunu į šoną iš mažos senutės, kuri mosuodama į šalis alkūnėmis braunasi pro duris ir stengiasi įsitaisyti pirmoje eilėje. Mintyse palinkiu sau ramybės. Užgaudžia vargonai ir pirmu gismės posmu dainorėliai pagarbina judėjų dievą - Jachvę. Sodrūs jauni moterų balsai traukia "aleluja" (garbė Dievui Jachvei). Susimąstau ar nedarau nuodėmės pritardamas joms? Neturėk kitų dievų, o tik mane vieną.
Į galvą pradeda skverbtis įvairios mintys. Tai jeigu mūsų Dievas yra tas pats, kodėl žydų sionistai spjaudo krikščionims į veidus? Galiausiai pribaigia kunigo: "garbinkime Izraelį". O kaip Palestina? Pagalvoju ir suprantu, kad mane jau užvaldė susierzinimas. Išeinu netūptelėjęs prieš altorių. Sunervavo...
Grįžtu į savo vienkemį ir krentu veidu į purų sniegą. Darau angelus atsigulęs ant pilvo ir rėkiu. Du vilkšuniai atbėga pažiūrėti, kas nutiko jų šeimininkui? Vizgina uodegomis ir laižo veidą. Kambaryje jaukiai dega židinys, o orkaitėje kvepią ką tik iškeptas obuolių pyragas. Apsikabinu žmoną ir ilgai laikau savo glėbyje. Įsitaisome ant patogios sofos ir laikydami rankose karšto vyno puodelius mėgaujamės mums pro langą šokančiomis snaigėmis. Nenoriu, kad miesto "kalėdos" ateitų pas mus...

Girdėjau mokytoja į konteinerį išmetė kardelių puokšę.
Kardelių gal už 25-kis centus...
Kaimietė pedagoginiam 6-šis metus tik atsimokius.
Nenori dirbti už grašius.

Nemoka ji nevalgius būt laiminga.
Jai reikia rūbų išplautų, nenudrengtų.
Streikuoja mokytojai... rupūžės... net nenutuokia
kaip Afrikoje negrams yr sunku...

Ne kelt atlyginimus jiems reikia.
Juos reikia karti miesto aukštėse viešai.
Kad atsikėlę tamsią naktį su šypsenom veiduos paruoštu pamokoms planus.

Ir kol susmuks iš nuovargio, kad dirbtų išsijuosę žinodami, jog didesnės algos niekad nebus!

Žiauri kruša netyčia užmušė nekaltą žmogų.


Prieš mirtį bandė ta nelaimėlė išspręst sudoku:
Palyst po stogu ar sušokt jau paskutinį šokį?


Bijot mirties ar pasitikt ledus į galvą šokliai?

2023.08.07

Šiandien griaudžia perkūnas. Visuomet džiaugiuosi matydamas žaibus. Toks jausmas, kad tai kažkoks apsivalymas. Visi velniai staigiai sulenda į savo urvus, o kas nespėja tai tam - ŽYBT... Ir nebėra...