"4.6.
Geriausi savaitės kūriniai

Kiekvienos savaitės ketvirtadienį (apie vidurnaktį) automatiniu būdu (pagal vartotojų balsų vidurkį) išrenkami 7 praėjusios savaitės (pirmadienio-sekmadienio) geriausiai įvertinti kūriniai.

Reikėtų atkreipti dėmesį, kad kritikų ir administratorių vertinimas yra dvigubinamas. Po to kai šis sąrašas paskelbiamas svetainėje, besikeičiantys balsai nebeperskaičiuojami ir sąrašas lieka tokiu pačiu iki kito ketvirtadienio."


25-to kadro laiškas ateiviams tarp savaitės geriausių. :D :D :D
Putinas yra filantropas. Jam dėkingi viso pasaulio vaikai.
Palestinoje Izraelis iš lėktuvų mėto saldainius, maistą ir vandens davinius.
Alkoholis gydo kepenis. Pasaulis yra plokščias. Po mirties blogi žmonės pateks į pragarą. Sistema veikia be trikdžių. Pastebiu, kad labai dažnai pradeda imti juokas, kai apsidairau aplink save. Seniau buvo pikta, paskui liūdna, o dabar tiesiog žvengiu iki ašarų. :D :D :D

Stovi paveikslai skelbimuose lyg kekšės. Matau turguje, kaip žmonės perka kiaušinius perekšlės. Paukščių mėšlu specialiai ištepus, gal pirktų paveikslus lyg lenkiškas trešnes? Sakyčiau: „Čia kaimiški, ekologiški, laimingų, laisvėje laikomų dailininkų tapyti.“ Pinigų nėra – pasiėmiau peilį… Pjausiuos ausį – lipsiu į meno elitą. Sustoju – smegenyse auditas. Staiga suprantu, kad būsiu mėgdžiotojas, o savo poelgiu sukelsiu tik juoką. Suprantu, kad reikia aukoti akis… Na, gal tik vieną iš jų. Tą blogesnę – kuri kalta dėl vaikų ant paspirtukų… (kodėl ji šauna su jais skersai perėjas, o nepersiveda nulipę?) Imu arbatinį šaukštą, jaučiu – stiklakūniui metalas per šaltas. Atsistoju prie veidrodžio, sukaupiu drąsą… Paleidžia akis rasą… O jausmas, kad kažkas kalė per veidą su rąstu. „Palauk, palauk!“ – rėkia akis, ir veidrody susitinka mūsų žvilgsniai. Ji žiūri į mane tokia didelė… Lyg jaučio, vedamo į skerdyklą… (arba pusę metų šerto kietais šiaudais tik). Pasigailiu… Be to – ir skauda. Neišeina ir pasikarti – labai jau dusina. Išsitraukiu naują drobę, atsidarau akrilinių rožinių dažų tūtelę – piešiu skausmą.

Prisijungiu prie puslapio ir pagalvoju, jog beždžionė laksto su automatu.
Juk žodis yra ginklas. Žodžiais pradedami ir baigiami karai. Rašykų puslapis turėtų būti stebimas specialiųjų tarnybų. Šiamia puslapyje vyksta aktyvus neurolingvistinis programavimas. Savo kūryba žmonės kelia kitiems žmonėms įvairiausius jausmus. Ir tie žmonės keičiasi. Kartais keičiasi ir blogą, o retkarčiais - į gerą. Mūsų veikimas čia yra be galo prasmingas.
Šiandien tik pastebėjau piktogramą, jog esu "neaktyvus vartotojas". Ir netgi tas vartotojas, kuris kas 24 valandas įkelia čia savo sielos klyksmą išreikštą kodais ir simboliais, taip pat yra neaktyvus vartotojas. man kyla klausimas, ką suvartoti, kad tapti aktyviu vartotoju? Gal pergraužti venas ir savo krauju nubraižyti skiriamasias juostas nuo Vilniaus iki Klaipėdos? Šio puslapio simboliai demokratiškoje valstybėje turėtų būti pripažinti, kaip diskriminuojantys ir žeminantys. Čia tas pats, kas prieiti prie "Maximos" kasininko po 14-kos valandų pamainos ir pasakyti, kad: "- galėjai dirbti ir greičiau". Kas su jumis negerai? Kodėl velkate ant kuprų tuos sunkius piramidžių akmens luitus?

Kambaryje buvo 9 žmonės. Tik 3 iš jų žinojo, kodėl čia yra.
Jie visi gavo pinigus, bet tik 3 žmonės gavo trigubai daugiau už kitus...

Kartais perskaitau vieną kitą kūrinėlį naujausių kūrinių sąrašėlyje, tiksliau kalbant - dešifruoju. Ir susimąstau, kas tai? O gal tikrai kažkas negero vyksta apie, ką reikėtų kažkam pranešti? Vis prisimenu situaciją JAV, kai jų žvalgybą niekaip negalėjo pagauti teroristų, nes šie bendravo tiesiog per tą patį el. paštą - nesiųsdami laiškų, o tiesiog perkeldami juos į juodraščių skiltį. Gal mūsų tarpe irgi yra vienas kitas piktavalis? Gal tai geraširdis kaimynas, kuris nuolat šypsosi, bet naktimis verda muilą ir gamina gliceriną? 

Koduotas dialogas:

A1 („Senovinis laikrodis“, Anatolija):
– Juodasis aitvaras grįžo iš mėnulio. Net nepaliko šešėlio smėlyje. Tik stiklo krislai vietoj datulių. Tris kartus sušnabždėjo „Qom“, bet tyliai, lyg meldėsi.

A2 („Rytų balkonas“, Hormozgan):
– Dangus buvo švarus, net paukščiai dingo. 03:16 – karštis kilo be ugnies. O varpos laikrodis prie septintos šulinio plokštės – sustojo. Spėjame: nustojo kvėpuoti 61 metras po žeme.

A1:
– Tai reiškia, kad kalnas liko be širdies. Radarai – akli, net katė negirdėjo kaip pravėrė duris.

A2:
– Tada viskas teisingai. Pasodintas žiedas jau neturi branduolio. Išorė liko – vidus garuose. Pristatymas: nematomas, bet tikslus. Šachmatų lenta – be karaliaus.

PO DEKODAVIMO:

Juodasis aitvaras / B-2 „Spirit“ nematomas bombonešis
Grįžo iš mėnulio Veikė naktį / operacija naktinė
Nepaliko šešėlio smėlyje /Radarais neaptiktas, nepaliko vizualaus pėdsako
Stiklo krislai vietoj datulių /Infrastruktūros sunaikinimas.
Tris kartus sušnabždėjo „Qom“ Atakos koordinatės netoli Qom miesto, per 3 bombas ar 3 taikinius.
Karštis kilo be ugnies /Bombardavimas be akivaizdžių liepsnų – tikslus, giluminis smūgis.
Laikrodis prie septintos šulinio plokštės – sustojo Laikas sustojo: objektas (urano sodrinimo centras) sunaikintas, operacijos laikas – 03:16
61 metras po žeme. Tikslas buvo po žeme – urano sodrinimo įrenginiai po žeminiu slėptuviu.
Kalnas liko be širdies / Visa bazė liko išoriškai nepažeista, bet vidus (reaktoriai, centrifugos) sunaikinti
Radarai – akli, net katė negirdėjo /Oro gynyba nepastebėjo smūgio, niekas nesureagavo.
Pasodintas žiedas jau neturi branduolio /Sunaikintas sodrinimo reaktorius ar branduolinis objektas.
Išorė liko – vidus garuose /Objekto struktūra išliko, bet vidiniai įrenginiai sunaikinti smūgiu.
Šachmatų lenta – be karaliaus /Strateginis pranašumas pasiektas: priešininko „karalius“ (kritinė infrastruktūra) eliminuota.

Agentas demaskuotas. Tavo tekstai jau nukopijuoti ir dekoduojami. Už viską reikės atsakyti.

Pasirašo: žiurkių laivo kapitonas - Sūrio Akis.

Nemažai sutinku žmonių, kuriems trūksta pasitikėjimo savimi – kompleksuotų, susitraukusių viduje. Jie stengiasi savo vidinius trūkumus paslėpti puldami kitus: uoliai ieško silpnybių ir bando jas išryškinti, tarsi tai kaip nors išgelbėtų jų pačių trapumą.

Deja, jie nesupranta, kad šis bandymas – tai skruzdės mėginimas sustabdyti traukinį. Kad būtų vaizdžiau – cinkuoto kibiro pastangos suknežinti atlekiantį tanką.
Ir nors jie man dažnai kelia juoką – maži, užguiti, gyvenimo suglamžyti piktšašiai – aš nesmerkiu jų.

Tebūnie. Tokie turi egzistuoti. Jie – tarsi botai kompiuteriniame žaidime, sukurti tam, kad pirmo asmens žaidėjas turėtų ką nugalėti.
Bet aš jų netraiškau. Nenaikinu. Neskriaudžiu.

Priešingai – jie man tampa kasdienėmis pamokomis.
Kartais net įkvėpimo šaltiniu.

Aš – trupinėlis Dievo,
ne atspindys, o ugnis.
Myliu save ne iš puikybės,
o iš pažinimo.

Kas nemyli savęs –
nepažino dar savęs.
Kas pyksta dėl kito šviesos –
gyvena savo šešėlyje.

Mano liūdesys –
kaip lietus, kuris plauna.
Mano šypsena –
ne fasadas, o esmė.

Aš nesipuikuoju –
aš tiesiog esu.
Ir būti savimi –
drąsiausias menas.

Tegul kiekvienas pabunda –
ne iš gėdos, o iš didybės.
Tegul kiekvienas tampa narcizu –
kurio žiedas žiūri į dangų,
o ne į veidrodį.

Man vienas kadras parašė: "TU MAN NERAŠINĖK DEMONO PARAZITE.
BAIGSIS TAU LIŪDNAI!" Nusivalęs juoko ašaras atsisėdau ir surimtėjau.
Norėčiau būti demono parazitas. Būna, kad demonai apsėda žmones. Iš pasalų ir netikėtai. Įsivaizduoju, kad link manęs sėlina vienas jų, toks gleivėtas, besirangantis lyg varanas. Šast ir griebia jis mane iš pasalų. O aš persisuku lyg rankomis gręžiami marškiniai, užropoju jam ant nugaros, apraizgau jį savo aštuonkojiškais čiuptuvais ir lyg lervinas įsisiurbiu tiesiai į viršugalvį. Jis purtosi, šnypščia baisiausiai nepatenkintas. Bet jau vėlu - teka demono syvai mano stemple į išalkusį keturvietį skrandį. Jis bando nusipurtyti mane, bružinasi į sienas, voliojasi, bet aš lyg akvariumo stiklus valanti žuvytė - prilipau jau nenuplėšiamai. Demonas nurimsta. Pirmoji visko neigimo ir pykčio stadija pasibaigia. Ateina susimąstymas ir liūdesys. "Kokio velnio aš gimiau demonu, už ką man taip?" Jis net girdi, kaip parazitas viršugalvyje čepsi ragaudamas jo per tūkstančius metų sukauptus syvus. Bet sasvo trumpomis rankutėmis negali jo pasiekti. Galiausiai nulipu jam nuo sprando - nesinervuok - tik pagasdinau. Demonas užtikrina, kad daugiau niekada nieko nebeskriaus ir tikrai įsirašys į Minesotos 12-kos žingsnių programą, daugiau nieko jis nebeskriaus. Taigi, esame mes vieni kitiems tiesiog siunčiamos pamokos ir išbandymai. Kuo greičiau supranti pamoką - tuo greičiau gali eiti prie kitos. Negatyvas spinduliuojamas iš kitų yra tik tavo paties kuriama projekcija. Kvaila pykti ant savo veidrodžio atspindžio. Su nedarbo diena Jus visus! :) TAIKOS IR RAMYBĖS.  

Pamenu savo giminaitį vis. Būdavo, kad vežu tą bamblį ant dviračio "bagažiuko", o tas bestija vis kyšt moliną guminį batą į stipinus. "Džerkšt džerkšt džerkšt" - braukiasi purvas nuo bato šono ir tyška man ant kelnių...
- "Viliau, baik!" - rikteliu, o tas puskvaišis kikendamas tik pasiūbuoja į šonus dviratį, vos nenuversdamas manęs. Visgi aš vyresnis 4 metais, o tas luinys į šiltą kombenzoną įsisukęs - tik mažyčiai tarpeliai vietoje akių ir žandai raudoni...
Ir vėl "džyr džyr džyr" - braukiasi guminis batas per stipinus...

"KEBERIOKŠT... pizdrykšt" - į ravą kūliais... Pasirodo įkišo bestija koją per giliai. Žiūriu, stipinai išlūžę (babūnės dviračio), koja pusbrolio persisukusi... Matomai, kad lūžusi. 

O tas kaukia, klykia ant viso kaimo... Liulis iš nosies į burną teką ir per nosiaryklę vėl atgal į nosį... iš nosies į burną ir t.t... (vyksta didysis snarglių apytakos ratas). Aš persigandęs lekiu rogučių paiimti - vešiu pusbrolį namo pas suaugusius.

Įritinu klecką į rogutes, o tas dar mušasi, nepasiduoda... Mažas bet sunkus, kaip geras paršelis. Vežu visas persigandęs, o tas sriūbčioja už kojos susiėmęs - skauda. Tempiu tas rogutes ir jaučiu, kad vis sunkiau ir sunkiau tempti darosi... Atsisuku, o tas rupkė su sveikos kojos kulniuku ravą sniege aria, kad man sunkiau būtų jį vežti.

Išverčiau iš rogučių ir tiktai "pokšt" jam per subinę su delnu. "Pokšt" "pokšt" - aš jam nuoširdžiai duodu, o tas tik juokiasi balsu apsisnargliavęs - per storą pūkinį kombenzoną nieko nesijaučia. Pavargau mušti, sustojau. Atsistojo ir pusbrolis...
Nuėjo savo kojomis namo. Nieko ten jam ir neatsitiko. Tik dviratį babūnei sulaužė.

Va, ir gyvenime aš sutinku tokių terliūzų, kurie kiša purvinus kaliošus į dviračio stipinus vardan linksmumo, vardan dėmesio. Ir norisi atvanoti šikynę su sagtimi gerai diržą nusijuosus, kad dar ilgai gediminaičių stulpai raudonai ant odos šviestų.  

Kaip norėčiau turėti šimtą širdžių.
Išsilupčiau jas visas po vieną ir dovanočiau eiliniams praeiviams.
Kol galiausiai išsiplėščiau paskutinę ir nukrisčiau kažkur į patvorį negyvas.
O žmonės pavartytų rankose tas dovanotas širdis ir, tiesiog išmetę į šiukšlių kibirą, toliau skubėtų savo reikalais horizonto link... Kur išnyktų lyg dūmas.


Bet atsirastų vienas ar du, kurie sugrįžtų, ilgokai pasirausę tarp šiukšlių išsitrauktų kažkokį mėsgalį ir įsidėtų į tuščią ertmę savo krūtinėje.
Priėję prie patvorio, kur kukliai žydi šalpusniai, nubrauktų ašarą.
Ir užgimtų krūtinėje šimtas širdžių, kurias žmonės trauktų lauk.
Išdalinę visas širdis, negyvi griūtų šalia manęs į patvorį.
O pavasariui atėjus, žydėtų įvairiausiomis gėlėmis.

Taip rastųsi beribės žydinčios pievos.