Mane pikti ir pavydūs žmonės sustiprina.

Nemažai sutinku žmonių, kuriems trūksta pasitikėjimo savimi – kompleksuotų, susitraukusių viduje. Jie stengiasi savo vidinius trūkumus paslėpti puldami kitus: uoliai ieško silpnybių ir bando jas išryškinti, tarsi tai kaip nors išgelbėtų jų pačių trapumą.

Deja, jie nesupranta, kad šis bandymas – tai skruzdės mėginimas sustabdyti traukinį. Kad būtų vaizdžiau – cinkuoto kibiro pastangos suknežinti atlekiantį tanką.
Ir nors jie man dažnai kelia juoką – maži, užguiti, gyvenimo suglamžyti piktšašiai – aš nesmerkiu jų.

Tebūnie. Tokie turi egzistuoti. Jie – tarsi botai kompiuteriniame žaidime, sukurti tam, kad pirmo asmens žaidėjas turėtų ką nugalėti.
Bet aš jų netraiškau. Nenaikinu. Neskriaudžiu.

Priešingai – jie man tampa kasdienėmis pamokomis.
Kartais net įkvėpimo šaltiniu.

Aš – trupinėlis Dievo,
ne atspindys, o ugnis.
Myliu save ne iš puikybės,
o iš pažinimo.

Kas nemyli savęs –
nepažino dar savęs.
Kas pyksta dėl kito šviesos –
gyvena savo šešėlyje.

Mano liūdesys –
kaip lietus, kuris plauna.
Mano šypsena –
ne fasadas, o esmė.

Aš nesipuikuoju –
aš tiesiog esu.
Ir būti savimi –
drąsiausias menas.

Tegul kiekvienas pabunda –
ne iš gėdos, o iš didybės.
Tegul kiekvienas tampa narcizu –
kurio žiedas žiūri į dangų,
o ne į veidrodį.