100 širdžių

Kaip norėčiau turėti šimtą širdžių.
Išsilupčiau jas visas po vieną ir dovanočiau eiliniams praeiviams.
Kol galiausiai išsiplėščiau paskutinę ir nukrisčiau kažkur į patvorį negyvas.
O žmonės pavartytų rankose tas dovanotas širdis ir, tiesiog išmetę į šiukšlių kibirą, toliau skubėtų savo reikalais horizonto link... Kur išnyktų lyg dūmas.


Bet atsirastų vienas ar du, kurie sugrįžtų, ilgokai pasirausę tarp šiukšlių išsitrauktų kažkokį mėsgalį ir įsidėtų į tuščią ertmę savo krūtinėje.
Priėję prie patvorio, kur kukliai žydi šalpusniai, nubrauktų ašarą.
Ir užgimtų krūtinėje šimtas širdžių, kurias žmonės trauktų lauk.
Išdalinę visas širdis, negyvi griūtų šalia manęs į patvorį.
O pavasariui atėjus, žydėtų įvairiausiomis gėlėmis.

Taip rastųsi beribės žydinčios pievos.