Negaliu nustot galvoti apie paskutinį kartą, kai buvau Trakų pilyje, apie pusantros savaitės atgal. Žvalgėmės į man jau gerai pažįstamus artefaktus, relikvijas, kultūrinį paveldą. Pamačiau dar prieš tai pilyje nematytą LDK žemėlapį. „Štai“, baksteliu, „Štai Kijevas!“ Darau tai visai intuityviai. Lietuva, žinoma, tęsėsi nuo Baltijos iki Juodosios jūrų ir, išties, Kijevas buvo mūsų dalis.

„Aš iš čia,“ dar vienas bakstelėjimas, bet šįkart jau iš prie manęs stovinčio jaunuolio. Žemėlapis taip toli nesidriekė, bet aš išsyk supratau, kad jis rodė į vakarų Ukrainos pusę. Jam tikrai nebuvo daugiau nei septyniolika ar aštuoniolika.

Dabar po refleksijos jau suprantu, kad kvailokai, tačiau tuo metu vėlgi intuityviai, paklausiau „kaip viskas ten“ klausimo.

„Blogai. Ir blogyn. Sirenos, kasdien.“

Išsyk persijungiau į rusu kalbą - vėl, intuityviai, turbūt iš bandymo kreiptis familiariai, svetingai, tačiau tuo pat metu žinant, kad šis žingsnis paradoksalus, kad kalbu opresoriaus kalba - ir paklausiau, ar ja mviskas čia gerai, ar jis atvyko vienas - ir iš tiesų, jis vienut vienutėlis, jo tėvai vis dar ten - ir, po šiokios tokios tylos, tariau „Slava Ukraine“. Jis, savo ruožtu irgi po menkos pauzės, taip pat ištarė, „Herojam Slava“.

Negaliu nustot galvot apie tai, nes tai turbūt buvo sudėtingiausias pokalbis, kokį tik turėjau su nepažįstamu žmogumi savo gyvenime. Šis pokalbis mane pritrenkė. O galbūt „atstatė“ į vėžes.

Visi žinom, kad blogai, ir blogyn. Matome naujienas, žiūrime vaizdo įrašus, girdime verksmus. Bet išgirsti tai iš žmogaus, stovinčio prieš tave, šviežiai iš sirenų, raketų, apšaudymų, tai yra atskiras fenomenas. Atskiras reiškinys.

Ir bematant, kaip mūsų istorijos susijungia, jausmai tik dar labiau intensifikuojasi. Daugėja. Nenustoja.