Fiktyvios šalies fiktyvaus meno fiktyvi taryba

Laiškas atėjo be kreipinio ir be parašo. Jame pranešama, kad kūrinys buvo perskaitytas, įvertintas, pasvertas ir pripažintas nepakankamu, nors nebuvo nurodyta, ko tiksliai kūriniui pritrūko. Nepranešama nei kokio (ar kiek) proziško svorio kūriniui stinga, nei kieno rankos tą svėrimą atliko, žinoma tik tai, kad vertinimas vykdytas fiktyvios šalies fiktyvaus meno fiktyvios tarybos. Pats popierius buvo plonas ir silpnai kvepėjo levandomis bei dulkėmis, tarsi būtų metų metus laukęs, kol kas nors galiausiai jį išsiųs kokiam nors nevykėliui.


Fiktyvios šalies gyventojas, fiktyvaus meno kūrėjas laišką skaitė stovėdamas.  

Skaityti tokį laišką atsisėdus atrodė kaip kaltės pripažinimas.


Jaunasis fiktyvus rašytojas - nuvargęs, bet išsiblaškiusiai simpatiškas su pečius siekiančiais plaukais, kurie liudijo ir rūpestį, ir aplaidumą - žinojo, kad šis laiškas ateis. Ne šis konkretus levandinis, bet kažkoks panašus: neišvengiamas, neapskundžiamas ir keistai intymus. Prieš kelis mėnesius fiktyvusis menininkas buvo išsiuntęs rankraštį - puslapių pluoštą, kupiną sakinių, keli iš jų - tviskantys, sidabriniai ir pritvinkę pulsuojančios gyvybės, kiti - šūdmeistriški, neapginantys patys savęs. Kai kurios vietos jam atrodė švytinčios, kitos - gėdingai nuoširdžios, tačiau visos buvo parašytos su įsitikinimu, kad galbūt autentiškumo pakaks.


Tačiau fiktyvios šalies fiktyvaus meno fiktyviai tarybai toks įsitikinimas nerūpėjo.


Kitą rytą fiktyvus rašytojas buvo iškviestas į pastatą, kurio išorė niekuo nesiskyrė nuo daugumos kitų fiktyvios šalies fiktyvaus miesto pastatų - pilkas ir su langais, akivaizdus ir atsiprašantis. Viduje koridoriai šakojosi į kitus koridorius, kiekvienas siauresnis ir prasčiau apšviestas nei ankstesnis. Ant sienų kabėjo įrėminti fiktyvaus meno ištraukų fragmentai iš fiktyvių kūrinių, kuriuos mūsų fiktyvusis jaunuolis lyg ir atpažino, bet negalėjo tiksliai įvardyti. Visos ištraukos kaip ir apie vieną ir tą patį, nors citatos kaip ir viena kitai prieštaravo.


Koridoriaus gale, kuris kvepėjo rašalu ir senais bobiškais kvepalais, sėdėjo fiktyvios šalies fiktyvaus meno fiktyvi taryba.  


Jie buvo išsidėstę ne už stalo, o aplink jį, tarsi pats stalas būtų kaltinamas nusižengimu. Šio išdėstymo centre sėdėjo vyresnė moteris, kurios svarūs moteriški privalumai bylojo administracinę reikšmę. Ji vilkėjo autoriteto spalvos palaidinę ir žiūrėjo į mūsų jaunąjį fiktyvų menininką su išraiška, kurioje susimaišė nuovargis ir privatus pasilinksminimas.


„Jūs esate rašytojas“, – pasakė ji, nors tai buvo nei klausimas, nei atsakymas.


Jaunasis fiktyvininkas linktelėjo, tada suabejojo savo linktelėjimo tikrumu.


„Mes skaitėme jūsų kūrinį“, – tęsė ji. – „Dalis jo visai gera. “


Fiktyvios šalies fiktyvaus meno fiktyvi taryba sumurmėjo – garsas priminė nematomų rankų vartomą popierių.


Fiktyvaus meno kūrėjas laukė paaiškinimo, bet jo nesulaukė. Vietoj to fiktyvaus meno fiktyvios tarybos fiktyvi moteris atvėrė segtuvą, kuris, regis, buvo tuščias. Ji pervertė kelis nematomus puslapius.


„Jūs turite realią galimybę“, – pasakė ji.


Tuo metu murmėjimas sustiprėjo, tapo neramus.


„Galimybę kam? “ – paklausė fiktyvus mūsų kūrinio protagonistas ir iškart pasigailėjo.


Fiktyvaus meno fiktyvios tarybos viršininkė pažvelgė į fiktyvųjį kūrėją tiesiai, ir akimirką jam pasirodė, kad ji žino kiekvieną sakinį, kurį jis kada nors buvo parašęs, įskaitant tuos, kuriuos ištrynė dar nebaigęs.


„Tai ne mums spręsti“, – tarė ji. – „Ir ne jums. “


Vienas fiktyvios tarybos fiktyvus narys kostelėjo. Kitas fiktyvios tarybos fiktyvus narys kažką užsirašinėjo, nors jo rašiklis neskleidė jokio garso.


„Jums atsisakyta publikacijos, “ – galiausiai pasakė fiktyvios tarybos fiktyvi monarchė, – „dėl priežasčių, kurios, jei būtų paaiškintos, nebeveiktų. “


„Neveiktų kaip kas? “ – paklausė fiktyvus patys žinot kas.


„Kaip atsisakymo priežastys. “


Fiktyvus tverėjas paliko pastatą su laišku kišenėje ir nė kiek geriau nesuprasdamas savo literatūriško nepakankamumo. Aplink esantis pasaulis gyveno kaip įprasta. Kai kurie žmonės kažką fiktyviai publikavo. Kai kurie žmonės – ne. Kažkur buvo rašoma prastesnė proza ir ji buvo šlovinama; kitur, tuo tarpu, gerokai pranašesnė proza liko nepastebėta.   Dar viena fiktyvios šalies fiktyvaus meno fiktyvios tarybos auka.


Tą vakarą gražusis fiktyvusis rašytojas atsisėdo prie stalo ir vėl perskaitė savo rankraštį. Kai kurie sakiniai iš tiesų buvo šūdini. Kiti nustebino jį savo tylia, bet atkaklia teisybe. Jis pasižymėjo kelias pastabas. Išbraukė pastraipą, kurią kadaise mylėjo.


Kažkur toli fiktyvios šalies fiktyvaus meno fiktyvi taryba vėl susirinko, išsiskirstė ir vėl sugrįžo.


Fone aidi ir kitų fiktyvių sferų fiktyvių tarybų fiktyvūs darbai.

Kultūros, sveikatos, saugumo.  

Fikcijos, vienos fikcijos.


Fiktyvaus meno fiktyvus kūrėjas pradėjo rašyti iš naujo, nežinodamas, ar šis veiksmas yra viso labo apeliacija, ar karštai išjaustas prisipažinimas.

Fone pūškuoja aistringas literatūrinis svoris nepakankamumu alsuojančiame fikciniame pasaulyje.


Šis kūrinys jau įvertintas.