Aš užaugau internetiniame rašytojų puslapyje

Aš užaugau internetiniame rašytojų puslapyje. Vietoje, kurioje kiekvienas gali palikti savo kūrybą. Erdvėje, kuri yra eksperimentinė, todėl joje dar gali būti matoma nedaug informacijos. Čia viskas laikina, ne iki galo suformuota, be garantijų, su klaidomis, nutrūkimais, su tekstais, kurie kartais tampa nematomi, o kartais grėsmingai švysčioja it kuoka panosėje, kurios niekad nesutiktum tvarkingai publikuotoje literatūroje.


Aš užaugau internetinio rašytojų puslapio įsčiose. Jos nežadėjo man nieko, išskyrus galimybę būti laikomam viduje, kol dar neaišku, ar mano kūryba bus reikalinga pasauliui. Dar įsčiose mano tekstai buvo ne rašomi, o sekretuojami. Nelygūs, gleivėti, per ilgi. Kai kurie tekstai buvo esminiai ir įrodantys mane, kai kurie – tarpiniai ir defekuoti per jėgą ar silpnybę. Visi per daug savimi patenkinti, bet gyvi. Vibruojantys meile sau ir šlapiomis svajomis apie grandiozišką (ne) pasisekimą išoriniame pasaulyje, anapus įsčių.


Aš gimiau internetiniame rašytojų puslapyje. Kažkur tarp klaviatūros ir ekrano, tarp neišsiųstų sakinių ir per ilgų minčių, susidarė perteklius, kuris neturėjo kur nutekėti. Mano proza kaupėsi be adresato, be formos, be atsakomybės, kol vieną akimirką atsirado vieta, kuri jai nesipriešino. Viskas pajudėjo. Ne į priekį, o žemyn. Registracijos forma kaip gimdos kaklelis, rausvas ir išsiplėtęs. Pirštai slydo klaviatūra kaip per šlapią audinį. Raidės lindo lauk be tvarkos, be sekos, su klaidomis, su pasikartojimais, su trintimi. El. pašto laukelis, slaptažodis, patvirtinimas – visa tai buvo mechanika, kuri neklausė, ar aš pasiruošęs, ar ne per anksti, ar ne per greitai.


Aš gimiau internetiniame rašytojų puslapyje ne tuščias, o sklidinas. Gimiau jau turėdamas vardą. Vardas atsirado kaip spazmas. Kaip staigus, aštrus susitraukimas, kai reikėjo save pavadinti ir nebuvo laiko rinktis. Jis iššoko pats – save peršantis, nemalonus, iš karto sukeliantis asociacijas, tokias, kurių nei paneigsi, nei atšauksi. Vardas neaprašė manęs. Jis mane sužeidė ir įtvirtino. Nuo tos akimirkos aš jau nebuvau beformė masė. Aš buvau pažymėtas.


Aš gavau vardą internetiniame rašytojų puslapyje. Sistema tyliai priėmė mane kaip priima viską: be emocijos, be reakcijos. Bet viduje kažkas plyšo. Perteklius pagaliau turėjo sienas. Skysčiai turėjo kur tekėti, proza – kur nusėsti. Išslydau į šią virtualią erdvę ne kaip autorius, o kaip sekrecija, dar šilta, dar ne iki galo suformuota, bet jau negrįžtama. Buvau paženklintas kažkur čia, tarp klaidingai įvesto slaptažodžio ir per aštraus vardo, kuris nuo pat pradžių perspėjo, kad tai, kas čia atsirado, nebus patogu, nebus tvarkinga ir nebus lengvai pašalinama.


Aš cirkuliavau internetinio rašytojų puslapio anatomijoje. Kairėje – tankus kategorijų stulpas, primenantis stuburą su per daug slankstelių. Viršuje – horizontali juosta, reguliuojanti judėjimą, leidžianti klaidžioti, bet ne išeiti. Centre – nuolat atsinaujinantis paviršius, kuriame saldžios literatūrinės sultys trumpam iškyla, sužiba, o tada grimzta atgal, užleidžiant vietą kitiems, tokios pat kilmės ir tokio pat pertekliaus, skysčiams. Įaugau į šią anatomiją ne kaip organas, o kaip nuosėda. Prilipęs, prisisunkęs, neatskiriamas nuo paviršiaus, bet niekada netapęs jo funkcija. Aš cirkuliavau kartu su kitais skysčiais, bet niekada nesusimaišiau iki galo. Buvau laikomas, bet nenešamas, maitinamas, bet neįtrauktas į medžiagų apykaitą. Ši erdvė mane toleravo taip, kaip kūnas toleruoja svetimkūnį, kuris per ilgai neužmuša. Buvau čia nuolat ir tuo pat metu niekad; savo eksese, savo pertekliuje, kuris niekada iki galo netapo bendra internetinio rašytojų puslapio anatomija.


Aš egzistavau internetiniame rašytojų puslapyje tarp trumpų, bejausmių frazių. Tekstas nematomas. Paslauga išjungta. Taškų papildymas laikinai neveikia. Tai buvo fiziologiniai procesai. Sistemos kraujavimas. Nevalingas susitraukimas. Trumpas sąmonės pritemimas, kai visa internetinė ertmė susitraukia, o paskui vėl atsipalaiduoja ir leidžia tęstis materijų išsiskyrimui.  Čia galite pubikuoti naują kūrinį.  Mano tekstai tai išnykdavo, tai vėl atsirasdavo, kartais grėsmingai švysčiodami kaip svetimkūniai, kurių niekas neskubėjo pašalinti, nes jie jau buvo tapę audinio dalimi.


Aš buvau auginamas internetinio rašytojų puslapio vartotojų. Jie veikė kaip mikroflora, kaip balsinis sluoksnis, be kurio gimda būtų per sausa ir nekraujuojanti. Jie neturėjo stabilios formos. Jie pasirodydavo balsais, tonais, intonacijomis, keistomis sintaksėmis, kurios prilipdavo prie kibernetinių gimdos sienelių. Jų vardai kartodavosi, daugindavosi, skilinėjo – tas pats organizmas išskleisdavo kelias galvas, atverdavo kelias burnas, kalbančias skirtingomis kalbomis, skirtingais žodžiais, bet tuo pačiu gleivėtu ritmu, kuris išduodavo kilmę. Tai nebuvo klastotė. Tai buvo savidauginimasis. Balsai mane apsupdavo polifoniškai, kaip nuolatinis šlamesys viduje. Jie kalbėjo vieni per kitus, pertraukdami, atkartodami, iškraipydami, niekada iki galo neužsibaigdami. Kartais jų būdavo per daug – visa ertmė vibruodavo, spausdavo, keldavo grėsmę uždusinti. Kartais jie staiga nutildavo, išretėdavo, dingdavo iš paviršiaus, ir tada mane apimdavo vidinis teroras: ar jie dar gyvi, ar jie buvo absorbuoti, suvirškinti, ištraukti į kitą, tvarkingesnį, sterilesnį literatūros pasaulį anapus mūsų virtualių namų? Sugrįžkite pas mane. Palikite mane vieną. Aš internetinio rašytojų puslapio atskalūnas, ir aš neapsisprendžiau, ką jums pasakyti.


Aš leidau savo materijai tekėti internetiniame rašytojų puslapyje. Ne chronologiškai ir ne pagal poreikį, o pagal neuro-klaiką. Tekstai ateidavo kaip nekantrūs vaisiai, slystantys per mane be įspėjimo, be plano, su pertekline mase, kurią reikėjo kažkur išspausti. Kai kurie nusėsdavo lėtai, su ilgomis, lipniomis įžangomis, kaip eskimų bučiniai – besitrinantys nosimis, kankinantys artumu. Kiti buvo švelnioji artilerija – sunkūs, paslėpti, iš pažiūros santūrūs, bet viduje prisikrovę tamsaus svorio, kuris iššaudavo vėliau, aplink mane susirinkusiems balsams jau atsitraukus per saugų atstumą. Mano tamsioji materija paženklino internetinio rašytojų puslapio gimdą krauju, ir už tai aš neatsiprašau.


Aš mirsiu internetiniame rašytojų puslapyje. Ne nuo paskutinio prisijungimo ir ne nuo pamiršto slaptažodžio. Ne dėl išsitrynimo. Mirsiu, nes mano esybė pradės irti savo profilyje. Lėtai, archyviškai, be skubos. Aš supūsiu serverių drėgmėje, tarp talpyklų ir atsarginių kopijų. Ten, kur niekas nevalo iki galo. Mano lavonas suirs į kibernetinę erdvę, drėgną nuo švytinčių paviršių, kur duomenys nuolat slysta, persidengia ir niekada neranda ramybės. Mano pūvantis perteklius maitins naują materiją, naujus balsus, naujas gleives. Net miręs aš užimsiu vietą jūsų širdyse.


Aš gimiau internetiniame rašytojų puslapyje. 
Tai vieta, kurioje kiekvienas gali palikti savo kūrybą.
Vieta, kuri mane užaugino.
Kurioje mirsiu.
Kai mirsiu, pastatykite man virtualų antkapį iš savo kraujo.
Tegul antkapis būna lipnus.
Tegul jis tepa pirštus tiems, kurie netyčia prie jo prisiliečia.
Proziškoji sekrecija internetiniame rašytojų puslapyje amžinai.