Šiokiadienis

Šiokiadienis.

Išsigimėliškai ir netikėtai, vertėjas sako: kiekvienadienis arba darbadienis.

Iš to absurdiškumo net nusprendžiau paieškoti daugiau sinonimų šitam vertimo akibrokštui apibūdinti.

Šlykštus.
Pajuokos vertas.
Beprasmis.

Tarsi šiandiena - o šiandieną būtent ir yra šiokiadienis - yra palyginama su kiekviena diena ar lyg kiekviena diena yra filosofiškai, epistemologiškai palyginama savo dimensija, patyrimine kokybe, qualia su bet kuria iš kitų dienų. Kiekvienas šiokadienis yra išskirtinis savo neišskirtinumu. Batų purvu. Dūmų kvapu. Pavėluotos paskolos pranešimu.

Būtent - pasižiūri į telefone mirgantį pranešimą, atsidūsti (arba atsikrenkšti, arba nusikeiki, arba egzistenciškai nusijuoki, įsivaizduoji? - au contraire literatūros kritikams, galima egzistenciškai nusijuokti) ir pagalvoji: šiokiadienis.

Niūru?
Gūdu?
Ilgesinga?

Tai - šiokiadienis.

Joks ne darbadienis. Tikiu, kad šiokiadieniais vyksta mažiausiai darbo. Tikiu, kad šiokiadieniais laikas sulėtėja. Ištįsta. Subliūkšta. Ilgu pirštu - įsivaizduok, laikas turi pirštus - grūmoja - nes šiokiadienis tai joks ne darbadienis - o dar kitu pirštu, kviečia link savęs - nes laikas gali tįsti ir subliūkšti tik tada, kai suvilioja į savo pinkles - taip, teisingai, laikas suregztas kaip voratinklis - nekaltą, paprastą, neįtarų žmogų, atkeliavusį iš šiokiadienio.

Nes šiokiadieniuose tik tokie ir gyvena: nekalti, paprasti, neįtarūs žmonės, kurie styro, bet nieko nedaro, dėl akseleruojančiai augančio savo batų purvo, visų pasaulio kaminų dūmų kvapo ir pavėluotų paskolos pranešimų, kuriems taip ir maga pasakyti - nes visi pranešimai intencionaliai nori kažką pasakyti - „pažiūrėk, kas iš tavęs gavosi“.

Niūru.
Gūdu.
Ilgesinga.

Tai - šiokiadienis.

Kaip ir šiandieną.
Ar sakiau?
Šiandieną - šiokiadienis.

Kaip negera.
Pamirštu ateiti pas tave į tavo planetą.

Tik šiokiadieniais, mane aplanko amnezija ir aš pajaučiu pasipriešinimą bet kokiam palaimingam tavo prisiminimui. Bet koks malonus jausmas tavo atžvilgiu pradingsta. Jaučiu pyktį, erzelį, afekcijos stoką. Jei tai būtų kitadienis - išties, mano palaimingasis, mylimas kitadienis - jau būčiau pas tave, tiksliau, net nebūčiau tavo atskirtyje, nes - įsivaizduoji? - net nebūčiau palikęs tavęs.

Bet, kaip jau minėjau. Šiandien - ne kiekvienadienis, ne darbadienis ir, deja, ne kitadienis.

Todėl aš pamirštu ateiti pas tave į tavo planetą.
Prie savo namų tako vis numetu po naują kaulą.
Kraujo baloje vis ieškau, bet nerandu savo infantilaus veido.
Kaip galima nematyti turint visą reginčias akis?
Netikėtai savo vulgarumui, paslėpiu savo krūtinę.

Tik šiokiadieniais, aš noriu pasislėpti, būti nematomas, negirdimas, nepastebimas. Taip įprastai akiplėšiškai demonstruojant savo kūną ir protą, šiandieną aš nenoriu kalbėti, jausti, girdėti. Nenoriu būti kalbinamas, išjaučiamas, girdimas. Jei nesu tavo planetoje, jei neturiu ko tau pasakyti, jei brandinu kraujo balas be atspindžių ir auginu kaulų kalną - įsivaizdoji? kaulus galima ne tik laužyti, bet ir auginti - tuomet neturiu ko pasakyti ar parodyti ir kitiems.

Uždarau savo širdį nuo pavasarinio dvelksmo.
Stengiuosi negalvoti apie mus, tuo labiau - apie mūsų kažkada taip ir negimusius vaikus.
Nenoriu tavo mirties, bet nenoriu ir tavo atsiradimo.
Ne-no-riu.
Kiek nedaug telpa į šį žodį.

Tik šiokiadieniais, kalba mane visiškai apleidžia, todėl net nebesistengiu. Anksčiau bandydavau kalbėti lietuviškai, po to - angliškai, po to vėl lietuviškai, o gal lotyniškai, užsisvajojus apie senovines kilmes - įsivaizduoji? kalbėti mirusių kalba su numirėliais - kol galiausiai pasilikau prie vieno, neįtikėtinai mažai talpinančio žodžio: ne-no-riu. Sakydamas tik šį vieną žodį, galėdavau atbaidyti visus kadanors man ką nors jautusius žmones ir patenkinti mane į savo pinklęs įvyniojusį, gundantį, tįstantį, traškantį, brėkštantį laiką, kuriam atsidaviau visapusiškai, nes dabar - dabar yra šiokiadienis, šiokiadienis neprilygstantis nė vienam kiekvienadieniui, šiokiadienis kuris nėra ir darbadienis ir - apgailestauju, bet - tai tikrai ne kitadienis - kurio metu aš nieko nedarau, tik klimpstu laiko ilguose pirštuose ir tariu vieną, vienintelį žodį, dedikuotą niekam - įsivaizduoji? net ne tau - ne-no-riu.

Mūsų palaimingai amžinos naktys, kai apie miegą net nekildavo mintis.
Vienas kito egzaltacijos ir gašliai šiltos ašaros.
Kaip niekad minkšti krūminiai dantys - įsivaizduoji? nepaisant to, kad kai mirdavai jais kažkada kramtydavau tavo griaučius - glostantys intymiausias kūno vietas.
Palaimingai girtas, aš, juodbruvas, niūrus, gūdus ir ilgesingas, su šiokiadienio meile akyse.

Tokia meilė neįmanoma nei kiekvienadienį, nei darbadienį, nei - atspėjai - kitadienį.

Kartais pagalvoju apie tai, kiek daug žmogus gali nekęsti ir mylėti vienu metu.
Taip pagalvoju šiokiadienį, bažnyčioje, nuspiriant aistringai kažkieno - įsivaizduoji? gal tavo - uždegtą žvakelę, ir pabėgu.
Jaučiu, kaip iš paskos man sėlina visi tavo man išreikšti, per visą gyvenimą kruopščiai atrinkti jausmai.
Jau verčiau tai būtų tavo mestas paminklinis akmuo kitadienio metu.
Norėčiau - svajoju - kad tas akmuo mane prispaustų prie žemės.
O dabar - dabar aš turiu tik šiokiadieninę metafiziką, kai negaliu būti fiziškai sužeistas, kai turiu kęsti tavo tariamą - bet, įsivaizduoji? visiškai objektyviai man egzistuojančią - mane prie kapo slegiančią ir pamažu traiškančią afekciją.
Ir taip - žinau, kad niekas manęs neklausė - bet net ir ne kiekvienadienį, ne darbadienį ir, deja - kaip gaila - ne kitadienį,
niūriai, gūdžiai, ilgesingai
girtas, juodbruvas aš
vis dar amžiams
pasilieku tavo
orbitoje.

Tai - šiokiadienis.