Švelnioji artilerija

Aš vidutinio ūgio šuo.
Aš pasiutęs.
Loju, kaukiu ir griežiu iltimis.
Man iš burnos teka seilės.
Jaučiu pyktį. Pyktį, juodais seilių purslais kunkuliuojantį kiekvieno gyvo padaro link.
Bėgant užuodžiu žmonių baimę ir klaiką.
Mane ypatingai patraukė vienos merginos kvapas.
Nieko nelaukęs suleidžiu dantis į jos minkštą ir malonią šlaunį.
Nustembu. Šviežio kraujo kvapas susimaišo su pažįstamu jausmu.
Gal tai tu?
Kramsnoju vieną, kitą, trečią kūną. Merginų ir vaikinų. Ir vaikų. Ir kitų vidutinio ūgio šunų.
Kramsnoju ir išspjaunu.
Prisisotinusio delyro būsenoje pajuntu, kad kažkas mane spardo.
Pagaliau ateina bausmė.
Inkščiu.
Pykstu.
Jaučiu kaip traška mano šonkaulis.
Pyktis atslūgsta. Po truputį jį užima noras išeiti su visam.
Kandu.
Kandu, nes reikia.
Kandu, nes negaliu nugaišti be paskutinės pasipriešinimo bangos.
Besimaudydamas toje bangoje, prisimenu tave.
Mano iltys susisklendžia, o gal iškrenta tolesnio spardymo akivaizdoje.
Traukulių apimtas kūnas išeina be orumo, pagarbos ar meilės.
Aplink mane nepažįstamųjų kvapai ir balsai. Jų daugėja. Jie šaukia. Aidi.
Merginos, vaikinai. Vaikai. Vidutinio ūgio šunys.
Mano mirtis, kaip ir viskas mano gyvenime: užtrunka.
Galėjai mane nušauti. Tokiu atveju bent jau būčiau tavo akivaizdoje.
Visos trokštamos kulkos mane praleidžia.
Niekis.
Paskutinis nervo trūkčiojimas.
Kažkieno rauda. Ne mano, o mano perkąstų žmonių labui.
Matau jų kūnus, blizgančią odą, galūnių liekanas.
Kažkur tarp jų visų esi, atsirandi, ir tu.
Man užtektų ir tavo dalies.
Delno, krūtinės ar šlaunies.
Prisiglausčiau ir nurimčiau amžinai.
Jei tik šunys galėtų šypsotis.
Paskutinis patrūkčiojimas, ir aš vėl tavo šiltame glėbyje. 

Aš juodas aulinis batas.
Aš blizgu ir einu su pasitikėjimu.
Esu per arti žemės, kad pastebėčiau dangų.
Mano direkciją diktuoja žmogaus koja.
Koja staiga pasisuka nuo pagrindinio kelio, o aš sukuosi paraleliai su ja.
Aš tamsus ir blizgus iš išorės ir savo viduje. Viskas, ką matau, tai tamsa, ir vienas kitas atsispindintis šviesos ruožas.
Gal ir gražu, bet nieko kontroliuoti negaliu.
Net ir tamsos. Net ir spindulių.
Žmogaus koja man siunčia direkciją.
Jaučiu, kad spardau.
Aš spardau ne todėl, kad pykstu.
Smūgiuoju, nes mane kilnoja kažkas kitas.
Aš tik kito manipuliuojama jėga.
Jaučiu traškesį.
Minkštą kailį.
Girdžiu kažkieno inkštimą.
Mano guma prisisotinusi kraujo.
Aš juodas aulinis batas.
Aš neužduodu klausimų.
Krentu ir keliuosi, kol kažkieno pyktis nuslūgsta. Kol nelieka kam pykti.
Jei tik turėčiau valią, norėčiau numirti.
Jei tik galėčiau pasirinkti savo mirtį, norėčiau kulkos.
Blizgantis, pasitikintis aulas, pervertas dar vienos, kažkieno kito manipuliuojamos, bet dar aukštesnės, jėgos.
Tektų ir man, ir žmogaus kojai.
Užtektų visiems.
Parkristume ant žemės ir net nepastebėtume dangaus. 

Aš tamsiaplaukė, tamsiaakė mergina.
Juodbruva.
Smala sutepta.
Šiaurietiškai santūri.
Manyje kažkur gyvena kulka.
Niekas manęs neperšovė.
Tiesiog gimiau su tokia.
Mano sielos centre sėdi kulka, kuri tik ir laukia, kada ją išleisiu į laisvę.
Aš pavojinga, nes kulka su laiku auganti.
Gal ji užaugs į sveiką sviedinį ar miną.
O jei kulkos raidos niekas nesutrikdys, jei ji gerai maitinsis ir gaus daug mano įtūžio ir neapykantos, gal ji net pavirs kažkuo didesniu.
Katapulta. Haubica.
Svajonės ir aspiracijos.
Tamsūs mano plaukai ir tamsios mano akys slepia dar didesnę tamsą viduje.
Geriausias būdas slėptis yra maskuoti vieną materija kita.
Aš tamsiaplaukė, tamsiaakė mergina, slepianti viduje beaugančią kulką savo smurtu.
Tampau merginas už plaukų. Kandžioju vaikinus į kaklą. Įkyriai pūčiu mažiems vaikams į veidus ir šaukiu ant benamių šunų.
Kaip keista, nes kažkada ir pati turėjau šunį.
Pakišęs uodegą tarp kojų, jis pabėgo.
Gal užuodė mano tamsą. Ateities haubicą.
Jo vietoje daryčiau tą patį.
Galiu sprogti bet kada.
Niekas neišvengs mano apgulties.
Kol planavau savo artileriją, pamiršau apšaukti mano pusės link bebėgantį benamį šunį.
Pamiršau. O gal šuo man pasirodė nesvetimas.
Turėjęs namus.
Lipšnus kraujas teka palei sultingą šlaunį.
Aš tamsiaplaukė, tamsiaakė mergina. Krauju sutepta.
Matau kaip šunį spardo.
Šuo inkščia ir raitosi, o batas juda aukštyn ir žemyn.
Patraukiu ranka bato aulą, atsigulu purvo baloje šalia šuns ir jį apkabinu.
Gal bent mirtyje suras namus.
Mano šlaunis vis dar tvinksi nuo jo įkandimo.
Šuns trūkčiojantis kūnas ir galva mirties pasipriešinimo bangoje suranda būdą prisiglausti.
Tuoj tuoj, ir paleisiu kulką į laisvę.
Kol bandau nusitaikyti, kažkas raudoja. Merginos, vaikinai, vaikai, visi benamiai ir namus turėję šunys.
Visi, kuriuos nuskriaudžiau.
Vardan pasaulinio gėrio. Vardan kulkos išsaugojimo.
Šuo nurimsta mano šlaunyje.
Visos mano kulkos visada prašauna.
Pataikiau į kažkieno perkąstą kūną.
Niekis.
Prisiglausk ir nurimk amžinai.
Laisvė. Ir dangus. Užteks visiems. 

Aš esu kulka.
Šalta, glotni, bejausmė.
Skverbiuosi, nešu energiją, pramušu audinį, kaulą, tylą.
Kartą paleista, nesustabdomai paklūstanti fizikai.
Aš esu tavo kulka. Tavo kulka skirta tavo priešams, tavo mylimiesiems ir tau.
Aš esu kulka, brandinusi tavo tamsą.
Aš esu tavo auginta kulka.
Sviedinys.
Mina.
Katapulta.
Haubica.
Aš tavo svajonės ir aspiracijos.
Pjaunu orą, atskiriu molekules, tolstu.
Aš skrendu.
Švelniai prasilenkiu su likimu.
Matau tave iš viršaus.
Matau tave ir tavo šunį, matau jį bespardžiusį aulinį batą, matau šuns ištiestas iltis, matau jo paskutinį spurdėjimą tavo šlaunyje.
Aš skrendu pro jus visus.
Aš esu kulka ir aš jus palieku.
Prašaunu. Nepataikau.
Galiausiai nusileidžiu į žolę. Čia šalta ir drėgna.
Niekas manęs nepastebi.
Atremiu savo metalinį paviršių į aprasojusią žalumą.
Ilsiuosi.
Aš esu laisvėje.
Jei tik kulkos galėtų šypsotis.
Aš esu kulka, kuri praskriejo pro tave.