Knygos
Romanai (1924)
Poezija (620)
Pjesės (34)
Vaikams (140)
Kitos (904)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 15 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





Tamsieji šaltiniai

Tamsieji šaltiniai Nėra nieko netikėtesnio, nei susipažinti su personažu, kuris jau turi praeitį su kuria skaitytojas jau turėtų būti susipažinęs. Deja, Johanas Borgenas šįkart turės nusileisti man, akiplėšai skaitytojui, kuris susipažino su jo trilogijos personažu viduryje. Jis gali ir nenusileisti. Jis gali net su tuo nesitaikstyti. Tačiau tai nutiko. Aš susipažinau su Vilfredu Sagenu. Mes žiūrėjom vienas kitam į akis, spaudėm ranką, daugelį dalykų supratome be aiškinimosi, ir dar daugiau jų nesupratom. Sovietmečiu leista vieno žinomiausių XX a. norvegų rašytojo knygos versija, kuri man ir pateko į rankas, aprašo: asocialus charakteris, moralinis smukimas. Privalėjau sužinoti.

„Jis rado rudą sieninę, spintą, kampe apačioje stovėjo senoviškas naktinis puodas, į kurį jis galėjo nusilengvinti. Tai tęsėsi amžinybę. Pamažu ėmė šviesėti protas. <...> Lentynėlėje gulėjo plona Biblija – gal vis dėlto čia viešbutis... Jis paėmė Bibliją į rankas ir, nieko negalvodamas, ėmė sklaidyti.
Težūna diena, kurią gimiau, ir naktis, kurią buvo pasakyta: Štai pradėtas žmogus.
Vilfredo akys ėmė ieškoti antraštės puslapio viršuje: aišku, Jobo knyga. Kiekgi avių ir kupranugarių neteko vargšas Jobas?
<...> Šią akimirką jis pajuto kažką mylįs – save patį. Jis buvo ponas, turįs tūkstančių pažįstamų, kuriems gali prireikti Biblijos ir puodo“.


Po „Mažojo lordo“ (1955), saldžiarūgštės, šizofreniškai genialaus ir manipuliuojančio vaiko deskripcijos išleisti „Tamsieji šaltiniai“ (1956) ir „Dabar jis mūsų rankose“ (1957) atspindi suagusį Sageną realiame gyvenime, contra siurrealiai vaikystei, kuriame jis juntąs svetimas, neišbaigtas kaip žmogus ir perpildytas kaip egzistencija. „Tamsieji šaltiniai“ – pirmojo pasaulinio karo Norvegijos fone, kur daug dažniau už egzaltaciją parodomas žlugimas. Tačiau ir tas žlugimas kitoks. Jis pretenzingas, veik netikras. Žmonės gaudėsi Vokietijos ir Rusijos karų reikaluose, tačiau jie buvo neutralioje zonoje. Jie būtų sutikę su bet kuria laimėjusia puse. Jų tragedijos sukelia šypsena berankiams ir bekojams karo veteranams, griuvėsiais virtusiems miestams, politiniams karo aferistams. Prarastos akcijos – akcijos – nesekmės su laivais, paskendę jūreiviai ir sufabrikuotas maistas, gaminamas iš banginių taukų. Tai aristokratiškos tragedijos, sulig elitišku skambesiu prilygstančiu Kristianijos reputacijai: žmonės, kurie kažką ir prarado, turėjo kažką turėti iš pat pradžių. Skurdžiai tapo skurdesni - jie juto tai, ką ir prieš tai, tik intensyviau. Tikrieji smūgiai buvo aukštosios socialinės klasės žmonėms. Jie pardavė savo prabangius namus ir išseko iš vyno bei kokybiško sviesto atsargų ir turėjo marias laiko vidiniam tragizmui. Tai buvo Norvegijos pirmasis pasaulinis karas. Ir galbūt tai buvo norvegų tautos - bei Skandinavijos apskritai – modernus tragizmas: Valhaloje besiilstančių vikingų vėlės bei Odinas nesišypsotų nekariaujančiai tautai. Ir nesišypsojo. Buvo blogai ir su karu, ir be karo.

„Tuo tarpu Miunchene prasideda pilietinis karas. Egipto nacionalistai reikalauja pradėti šventąjį karą, bet tai irgi labai toli. Kristianijos Nacionalinėje galerijoje atidaryta Koro paroda. Bet žmonės, žiūrinys į paveikslus, stengiasi neiti per daug arti vienas kito, o grįžę namo skalauja burną piurodontu, kad nesusirgtų ispaniškuoju gripu. Teta Kristina demonstruoja šiuos vaistus Amatų namuose nuo dvyliktos iki antros valandos“.

Vilfredas Sagenas – magiško veido, magiško stoto, magiškos kilmės ir magiško vardo žmogus. Jis galėjo daryti viską, ko tik geidė jo kaprizai, jo tamsieji šaltiniai. Viskas jo gyvenime krito tarsi perpjauti ir apgaulingai nugalėti rąstai, – ne veltui „sag“ norvegų kalboje „pjūklas“. Jis mego Hamsuną. O Hamsuno novelių likimai, panašu, ištiko jį. Vilfredas nebuvo laimingas žmogus. Apskritai. Nepaisant turtų, kuriuos jis turėjo, ar talentų, kurių jis niekada taip ir neišnaudojo – jis grojo kaip Mocartas, bet taip ir neišbaigė to, jis dainavo ir surinkdavo auditorijas, bet tik kaip lažybas ir nerimtą juoką, jis tapė – ir nutapė lošimų namų, viešnamio ir slapto pasilinsminimo vietoje tris unikalius paveikslus, kol visko nesugriovė policija, kuri lipo ant kulnų ir jam, kol jis nepabėgo, kol jis niekada taip ir neprisipažino, kad tai jo paveikslai, ir už jį tai padarė kažkoks kitas nevykėlis tapytojas, gavęs honorarus ir kilmingai orias nuotraukas pirmuose laikraščių puslapiuose kaip Kristianijos menininkas didvyrys – jis rašė už nenusisekusį Danijos autorių kvailas apysakas, kurios nešė šiam pinigus. Vilfredas galėjo daryti viską ir tuo pačiu metu nieko. Jis buvo genialus ir tuščias. Ir pilnas, ir pasyvus. Užaugęs buržuazijoje, kur jam buvo įskiepyta estetika, – praktiškai mokomas negyventi, nes kurioje pasaulio dalyje estetika praktiška? Trijų su puse metų jam jau aišku, kokia technika panaudota paveikslo tapybos metu. Ir tai žmogus? Ne daugumos standartais. Tokie žmonės eina kur veda jų instiktai. O daugeliui žmonių tai nepakeliui. Laikraštis, klykiantis apsišaukėlio menininko ir jo suniokotų – suprask, privalėjusių būti neišbaigtais paveikslų išbaigtumu, kito žmogaus prisilietimu – paveikslų fotografijomis jam, visgi, sukėlė emocijų. Nerimą. Absurdą. Bipoliarumą. Kitados sėdėjęs tarp elitų spekuliantų ir slapčia besijuokiantis iš jų – besijuokiantis ir suvokiantis, kad jam jie reikalingi, reikalingi žiemą, sušilti, iš tyros socialinės reikmės, kaip tikram save mylinčiam narcizui – jis apsivertė Danijoje, rasdamas save tame kvailame kambaryje, su Biblija ir puodu. Pusgirtis, jis palaikė juos turtais. Šioje knygoje daugiau ir nebuvo to, ką jis laikytų turtais, kad ir juokais, kaip tą sykį. Visa kita buvo beprasmiška. Ir žmonės, ir menas, kuris eilinį kartą įrodė, kad jis buvo gabus, labai gabus. Bet beprasmiškai. Gyveno Hamsuno alkiu ir kai buvo prakilnus ir sotus, ir kai buvo apiplyšęs, svetimšalis, apgavikas kalbantis daniškai su netikromis pavardėmis, atryjantis pigias bandeles antrąkart. Suvokė savo paties absurdą ir kartais nusijuokdavo. Tačiau dažniau, panašu, ne. Ir jį supantys žmonės buvo tokie pat vieniši, nors ir su labai skirtingomis aplinkybėmis.

„Atsukti į sieną stovėjo keletas paveikslų. Hogenas jų neparodė. Jam visai nerūpėjo jų nuomonė, jis pasikviesdavo juos tik todėl, kad būdavo prisiuostęs kokaino, negalėdavo užmigti ir bijodavo vienatvės“.

Vilfredas Sagenas neturėjo tipiškų emocijų. Galbūt todėl sovietmečio aprašymas apie asocialumą ir gimė, – galbūt jie turėjo omeny anti-socialumą – tačiau net jo pyktybiškumas buvo švelnus, dozuojamas, gražiu rankos mostelėjimu. Jis simpatizavo savo motinai ir, tam tikra prasme, rūpinosi ja. Jį domino tėvo mįslingumas, dažnai apie jį pagalvodavo. Atipiškai mylėjo besielę ir bemintę moterį Seliną. Leidosi išnaudojamas Adelės, nes tai jį domino, – domino jo savimeilę kurstantys prašymai pašokdinti damą, kad jai būtų rodomas dėmėsys iš vyrų sužinojus, kad Sagenas buvo šalia jos ir fiktyvūs lošimai, nes jo reputacija ir išvaizda traukė žmones. Tačiau nesielvartavo, kuomet jo gyvenime pastarųjų nebeliko. Tai buvo žmonės, kurie eina ir išeina, tuo pačiu dozuojamu pyktybiškumu ir keista, nesuprantama įprastiems žmonėms laisve, intuityviais keliais, paremtais jokia praktika, tik estetika, – technine ir intuityvia estetika. Ir nors jis ir buvo absurdu pačiam sau, akivaizdu: aristokratijos iš jo gyslų niekada negalėtum išbraukti. Borgenas visa tai demonstruoja nesibaigiančia virtine pastraipų, vidinių monologų, net tiesioginius dialogus paversdamas tyrais aprašymais, nuliais iš tiesų ištartų žodžių. Kartais tai šiek tiek skaudina, vargina ir neleidžia įsilieti į knygą: nesibaigiančios mintys ne visada dera prie siužeto, kuris, beje, toks pat laisvai įrištas, kaip ir pagrindinis personažas. Tai nėra knyga orientuota į istoriją. Keletas pateiktų įvykių nesužadina jokio skaitytojo apetito, jie neverčia nerimauti. Tai iš tiesų yra knyga apie personažą ir jo vidinį gyvenimą. Kas vyksta aplinkui – tik labai antrarūšis, į vakuumą įspraustas reikalas, su pusiau postringaujančia antrosios knygos iš trilogijos pabaiga, kuri visada suniekina noveles. Galbūt Sagenas veltui plėšė atsiųstus laiškus, kviečiančius į kariuomenę. Galbūt reikėjo kraujo ir Skandinavijos didvyrių Sigmundo bei Sigurdo pėdų sekimo. Kita vertus, Vilhelmas Sagenas yra artimas personažas, su artimu absurdu ir tuščiu, ir pilnu vidiniu tragizmu, kurį aš dažnai supratau be žodžių, vien švelniais rankos mostais. Ir už tai Johaną Borgeną galima mylėti linčiuojančia literatūrinės kritikos meile. Ir labiausiai, paradoksalu – už Lillelord, Mažojo Lordo atgarsius „Tamsiuosiuose šaltiniuose“, – Makiavelišką princą, smulkųjį genijų, ilgais garbanotais plaukais, vėliau užaugsiantį, ir beieškosiantį tamsiųjų šaltinių. Giliuose dugnuose, kurių tėvai taip ir nesugebėjo parodyti dienos šviesoje.

„– Kas gyvena šulinyje?
– Kakaksaksas.
– Kakaksaksas piktas. Negalima darinėti šulinio dangčio.
Jis praveria dangtį. Akimis ieško Kakaksakso juodoje gelmėje.
– Nėra Kakaksakso...
– Kakaksaksas dugne. Negalima darinėti dangčio.“
2014-08-04
 
Kita informacija
Recenzento
vertinimas:
Tema: Romanai
Leidykla: Vaga
Leidimo vieta: Vilnius
Leidimo metai: 1986
Vertėjas (-a): L. Petravičius
Puslapių: 270
Daugiau informacijos »
Kitos knygos recenzijos
 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 1 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2022-04-02 02:44
Passchendaele
5
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2021-07-01 01:17
lulu________________________________
Aha, neleidžia vertint gi.
5 sag
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-04-03 00:12
Kailas Spenseris
Blem, kokia gera recenzija buvo. Gaila, kad nieks neįvertino penketu.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2016-09-30 19:32
wainius vai not
įdom
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2014-08-10 08:43
Svoloč
Aš būčiau palikęs tik paskutinę pastraipą nuo "Vilfredas Sagenas neturėjo..." Man pakako jos, kurioje aprašomos autoriaus intencijos, būdai ir minimalus personažo pristatymas.
Viso kito, kas yra viršuje, man per daug, tai mane vargina, arba - tai nėra parašyta įtraukliai. Gal vertėtų pagalvoti apie lengvesnę, prieinamesnę formą.
Bet iš esmės, aš mėginsiu susirasti šią knygą ir perskaityti. Tad recenzija savo misiją atliko.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Knygų recenzijos

Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą