Vakar

Šis langas į pietus. Ten, už 100 kilometrų – Šklėriai. Nebūna  taip, kad  jų nematyčiau. Net ir atidaryti  nereikia, kai jie nežinia kaip sukrenta į akis ir man  nepavyksta save įtikinti, kad iš tikrųjų ne pro langą juos, taigi Šklėrius matau, o per atmintį. Vakar irgi  taip...
Nuo Šklėrių pusės vis solidžiau kilo, kaupėsi debesis, nepalikdamas abejonių, kad netrukus pliūptelės lietutis. Neapsirikau. Ir man asmeniškai, o ir visiems  Vilniaus Balsiams su jos sodais, labai jo reikėję, bet lietus ilgiau neužtruko. Palijo gan sodriai, skaniai, tačiau kitokie rūpesčiai dėl to niekur nenudingo. Manieji taip pat nei užlyti, nei  paskandinti, nei kitaip nenudingę, tačiau iš jų visų, atkakliausiai žlibino akis ir vargino smegenis bandymas susivokti, kas gi iš  tikrųjų nutiko ir ką turėčiau daryti, kad  nepasilikčiau  viešai apsiskelbęs kvailiu. Tai, kas šia prasme pasakyta – tepasilieka būti, bet nedaugiau. O būtent.

Kad kvanktelėjęs nemenkai,
aš pats žinau,
man šitokį dalyką įkalbėt nereikia.
Štai ir dabar regiu,
kaip ryto saulę pakelia Vilniaus Balsiai,
o pats ...
Tik  pažiūrėkite –
kartu su bitele
medų renku.

Atrodo, nusišypsojau, ko jau nedažnai tenka patirti, na, ir kriukis baigtas. 
Baigtas?

Netruko atsirasti dar eilutė, dar kita,  dar ir dar,  kai ogi žiūriu, jog jų  tiek susikaupė, kad atsiranda nelyg pareiga  parašyti didesnį dalyką. Kita vertus, negaliu sakyti, kad  eilutės sunkiai  atsiranda. Kad ir vakar. Irgi atrodo, kad iš tos pačios stichijos, dar nesuposmuotos poemos  ar kokio kitokio  traktato paimtos:

Atrodytų,  reikėtų tarti –
stebukle, atsiverk!
Žinau, kad avilys ne fabrikas,
tačiau net patikėti savimi nelengva
jog šitokie dalykai taikosi užsirašyti.
Žingsnelis po žingsnelio tapenu atgal,
iš avilio ne kartą neišėjęs,
ir šit – jau ne tik sau,
bet ir kitiems tariu
kad avilys – ne avilys,
labiau į Bibliją man panašus
kuomet ir žodis medų aplenkia
savo verte

Perskaitau kartą, kitą. Atrodytų, kad nuoširdžiai  stengiuosi nuneigti taip užrašytą nesąmonę, bet ranka nepajuda jos išbraukti, sugniaužti su popiergaliu saujoje, numesti į šiukšliadėžę.  Nei skauda, nei gaila, tačiau atsižadėjimo procesas neįvyksta. Ir pasidarė  smagu, kuomet ūmai  prisiminiau, kad senokai pasilikęs  be dienoraščio. „Nagi, nagi, kur nugulęs, mielasis? Nusipurtyki dulkes ir ateik šen“ – tariu jam savyje, regis, pasijautęs ir guvesnis, ir stipresnis, ir pasispardyti galintis dar...