Ne visuomet laukiame, ko norime.
O šiemet Joninių laukėme turbūt visi. Net ir derželinukai- jiems irgi nereikės eiti į darželius.
Na, o man tai tinkama proga pasakyti, kad ne tik Saulė jau nekyla  aukščiau, bet AŠ taip pat.
Iš aktyvesnio kūrybinio gyvenimo išeinu. Bandysiu dar pabūti prie dienoraščio, bet man irgi dabar svarbiau su juo būti kitur.
Daug kelių kelelių buvo, o paliko vienas - pats plačiausias ir įspūdingiausias... Eidamas juo stengsiuosi nieko  neužmiršti ir iš čia,"Rašyk" sutiktųjų. Jeigu kažkas mano, kad čia turiu nors vieną nemielą man žmogų , tai, žianoma, labai klysta.
Atsiprašau.
Bet miške laužų nekurenkime
Man  atrodo, kad ir "Rašykai" net Joninių nesulaukę, sudegino ne vieną  ne tik kūrėją, bet ir ŽMOGŲ.

      2. Niūniavau „Berniukus“ 

Grįžtu į savo archyvą. Jis nedidelis, bet netvarkos ir dulkių, matyt, daugiau negu kituose, kurie, kaip ir manasis, priskiriamas kategorijai – Asmeninis. Ilgą laiką visai užmirštas buvo, tačiau jau atsiradusi net trauka - gal ne kasdien, bet per savaitę ateinu ne kartą ir jaučiu, kad buvusi mirtina tyla lyg atgyja. Kažkas sušnibžda, pakosėja, taria žodį ar daugiau ir net padainuoja. Todėl ir aš bandau įteisinti supratimą, kad senatvėje, kai klausa atbunka priimti pavasario balsus, atsiradus archyve, netikėtai pasidaro jautresnė, imlesnė. Po truputį ji įtraukia mane į savo būtį - valau dulkes,  skaitinėju pageltusius, išblėsusių raidžių tekstus ir man jau tai nenuobodu - užsimiršta, kad už archyvo pulsuoja gyvenimas, ten - visa jo didžioji gyvastis. Ir štai šįsyk girdžiu, beje, visai neblogai:

- Ne, nepykstu, Liucijau. Pasitaikius progai pasakysiu, kad, mielas Pranai, nesmagu buvo tave girdėti šaukiant: „Liucijau, kur tu“? Kaip atsitiko, kad užmiršai pašauki Stasį Žlibiną. Ne Liucijus, o Stasys paliko archyvams tavo interviu.
- Matyt, dziedulis suklydo. Atminties jau nepakelia , o akys, kad ir ne Žlibino, bet apžlibę.
- Baik, Liucijau. Šiandiena nėra ūpo priimti tavo juokelius.
- Pranucis jau žinojo šilutiškių Liepių šeimos laišką , kai jis dar nebuvo išspausdintas mūsų savaitraštyje. Jam jį perskaičiau anksčiau. Štai ir visa algebra.
- Nemanyk, Liucijau, kad man labai rūpi tas laiškas, o kad Pranucis bando kažką  atsiminti iš praeities - džiugu, pagirtina.

  Neiškart gebėjau susivokti. Ir patikėti, kad girdžiu Liucijų Vanagą ir Stasį Žlibiną. Abu anuomet  dirbo savaitraščio „Kalba Vilniaus" arba, kaip sakydavome, Kalbavilnio redakcijoje. Net dabar manau, kad būtų natūraliau, jeigu Stasį būčiau išgirdęs dainuojantį jo tekstų žodžiais sukurtas gausias dainas. Mudu nebuvome geriau pažįstami, bet taip atsitiko, kad iš tikrųjų 1993 metų žiemą būtent jis parengė mudviejų  pašnekesį, pavadindamas jį „Čia Pranas Karlonas“
- Ak, velnias!, - nestipriai nusikeikiau mintyse, apgailėdamas, kad pritrūko aiškumo pirmame „Kelionės į balių" rašinyje. Ir vėl mintyse: - Klausk,  Stasy, kaip anuomet:

"Jūsų balsas  eteryje skamba dažną vidurnaktį. Tą dzūkišką  jo priegaidę jau spėjo gerai įsiminti daug  klausytojų Lietuvoje , o, neabejoju, ir už jūrų marių. Klausytojai, man regis, laidas  užsienio  lietuviams pamėgo už jų operatyvumą, objektyvumą, reportažiškumą, įtaigų komentarą. Jūs- vienas iš septynių žurnalistų, dirbančių laidų užsienio lietuviams redakcijoje. Mūsų savaitraščio skaitytojai apskritai domisi  RTV žurnalistais. Juolab, kad apie juos, ypač radijo bendradarbius, nieko nežino Tad tarkite apie save keletą žodelių.

AŠ: Gimiau lenkų okupuotose žemėse - Varėnos rajone, Šklėrių kaime. Mano likimo ženklas – Vandenis, įspraustas 1939- ųjų  sausio 29 dieną. Pribuvėja buvo sulinkusi kaimo bobutė Kukauskė. Žurnalistas esu savamokslis  Išsilavinimas? Jeigu tikite, kad dekretais iš žmogaus galima atimti tai, ką jis kažkur išmokęs, tai man dar liko vidurinis. Tiesa, kai mokaisi pokario metuose, o tėvas sėdi kalėjime, vidurinis išsilavinimas paaukštėja. Neužmiršau, kad žmonės padėjo augti ir duonos guruliu, ir geru žodžiu. O duonos šilinių žemėje, kur Marcinkonys, Kabeliai, gimtieji Šklėriai, buvo mažai. . Užtat tik  „dzyvykis“, kiek daug  gerumu sušildytų žodžių. Grybų būdavo mažiau. Tačiau laikai pasikeitė. Čia dabar jau daugiau grybų. Tai bobulė taip ir nesužinojo, kad priėmė „tikrą karį“. Baigęs Kabelių septynmetę ir Varėnos ( Senosios) vidurinę mokyklą  tarnavau Baltijos, Šiaurės ir Tolimųjų Rytų povandeniniuose laivynuose. Gal ir nereikėtų čia prisiminti, erzinant save ir kitus, bet... būtent ten įstojau į „garsiąją „ partiją. Ne dėl  duonos, o dėl... kulkos  Tai buvo 1962 metais, kai Šiaurės jūrų keliu išėjau į Kubą.

Glostau per beveik dvidešimt metu nugeltusius, jau nuo sudūlėjimo lūžinėjančius savaitraščio puslapius. Tai, kas reikėjo, archyvas padarė ir nepastebiu, kad niūniuoju „Berniukus“.
„ Reikėjo berniukams padangių gilių
ir aerodromo pilkųjų kelių...
Vis giliau į atminti spraudėsi ir Stasio Žlibino veido  bruožai. Pagalvojau, betgi – o biesas!- čia labai nebloga vieta susitikimams su draugais, pažįstamais, bent jau tais, kuriuos žino ir mano archyvas. Dar nenumaniau, kad galiausia atsitiks taip, jog užsidaręs čia, parengsiu ir „Kelionės į balių“ maršrutą.
- Kas dar jums įdomu? - paklausiau.

„Kokiais kriterijais vadovaujatės rengdamas eilinę laidą mūsų tautiečiams užsienyje?“
AŠ: Pagrindinis kriterijus, ko gero, ir bus supratimas, kad jeigu gali žmogui padėti -padėk. Ne dėl Dievo, Tėvynės, dar ko; visuomet dėl jo paties.

Sieloje atgimsta, pagyvėja ir, regisi, jaučiu, kaip po kojomis įslysta praėjusio šimtmečio žemė. Ką bepasakytum, o akivaizdu, kad nors esu, bet manęs čia labai nedaug. Jeigu kam prireiktų ieškoti manęs didesniu kiekiu, tai nori nenori, o tektų grįžti į mano ir dviejų pasaulinių karų šimtmetį, į XX amžių. Bet suprantama, tai nereiškia, kad galėčiau atsisakyti bent tiek savęs, kiek esu šiame amžiuje. Privati nuosavybė šia prasme tikrai yra neliečiama. Ir man reikalinga net ir tai, kas vyksta  prie šios "Kelionės į balių“.

„Daug ilgesio, priminė dienoraštį, bet buvo įdomu skaityti, o gal tiksliau dėl to ir buvo įdomu, na man bent jau“, - atsiliepė skaitytoja, pasivadinusi Humaniste, į pradinę „ Kelionės...“ dalį.. Abi papūgėlės sukluso, matyt, norėdamos išgirsti, kokiais žodžiais atsiliepsiu. Žinoma, ačiū Humanistei. Bet aš ir pats jaučiu, kad sumanytas rašinys turbūt nepaklus vienai kuriai kategorijų. O ir- antai! „ Kūrybingame“ surikiuoti nekurie kūriniai į grupę „Be kategorijos“. Numanau, kad „ Kelionė į balių“ turėtų surinkti nemenką puokštę kategorijų, bet būtų smagiausia, jeigu užtektų laiko ir valios ateiti su parašytu kūriniu į kurią nors spaustuvę. Bet, žinoma, ir ožka ištekėtų, jeigu pinigų turėtų.

Liucijau, kur tu?   

Būna, kai pradedant sumanymą, atrodo, jog  jis toks aiškus lyg  Dievo pakuždėtas, bet po dienos  kitos pamatai, kad, deja, Dievo ten su žvake nesurasi. Panašiai atsitiko ir man, todėl anądien Mariui rašiau:

„Labas, mielas žmogau.
Norėčiau, jog ištrintumei mano paskutinį kūrinį. Suvokiu, kad šios serijos kūrinius dar reikia gerokai pašlifuoti, kadangi sumanęs juos sudėti į antrą savo knygelę. Bet nelabai tą daryti skubu, kadangi atsirado mintis "pavažinėti "  Radijo karietos keliais. Taip kadaise vadinosi (Radijo karieta) radijo laida, o jos sumanytoju ir vežėju buvau aš. Man dabar šis darbas lyg ir smagesnis, negu taisinėti jau beveik parašytą "Negražią pelėdą".
Atsiprašau, kad trukdau.
O pasirodžius karietai, drąsiai sėskite ir važiuosime kartu. Ispanijai ir ispanėms tave gerbti ir mylėti tai netrukdys.
Būk drūtas!“
 
Marius įvykdė mano prašymą ir net pagyrė, girdi, „malonu girdėti, kad dirbate prie savo tekstų, tobulinate“.
Ech, Mariau,  Mariau! Ką tau pasakyti?

Prieš kurį laiką, matyt, kažkur netoli apylinkėje atsirado dvi papūgėlės, kurios neretai pasidairo ir po mano kiemą. Ir štai išgirdau:
- Girdėjai? Radijo karieta, kaip karalių rūmai...
- Kur važiuoja?
- Dar niekur. Bet reikia suprasti, kad važiuos.
- Sunku patikėti, kad važiuos, jeigu jos vežėjas...  Betgi pati matai, kaip jis atrodo. Pavojinga važiuoti ir jam, ir tiems, kas įsidrąsintų važiuoti kartu su juo.

Atsidusau.
Kai pragyventa tiek dešimtmečių, kad juos skaičiuojant jau užlenktas ir dešiniosios rankos smilius, supranti, kad šalia jo esantį didįjį  pirštą vargu ar pasiseks užlenkti. Vilties labai nedaug, bet, žinoma, be jos neįmanoma ir dabar, jau prieš kelis metus pradėjęs aštuntą dešimtmetį, neretai pagalvoju, kad ne sarmata būtų, jeigu ir jį įveikčiau. Ir, beje, ne bet kaip - bent jau ne mirksėdamas savyje ir nesibaimindamas, kad tai, kas man gražu ir gera, kitiems taip neatrodo.
Nelabai įsivaizduoju, kad aštuntą dešimtmetį galėčiau praleisti prasmingiau, kaip pasilikdamas naivus ir bandydamas pranokti tą save, kuriuo pasaulyje esu nuo 1939 metų sausio 29 dienos.
Neblogai suprantu, kad dabarties žmonių pasaulyje man pagalbininkų neatsiras, bet jeigu nėra padėties be išeities, tai manau, kad man neblogai pravers būtent tos dvi papūgėlės. Tai pirmiausia todėl, kad pats nuo savęs neužsnūsčiau, antra vertus, klausydamasis jų kažkaip lengviau, net aiškiau ir guviau prisimenu būtus dalykus. Taigi, ne tik Radijo karietą.
Ir dabar man jau rūpi ištarti Liucijaus Vanago vardą.
 
- Liucijau, kur tu?
Tyla užspiegė ausis ir aš pirmą kartą po beveik dvidešimties metu taip gyvai atsiminiau ši judrų guvų žmogų, tuomet dirbusi „Kalba Vilnius“ savaitraštyje.
- Liucijau, kur tu?
Net, regis, nesuvokta, kaip greitai išsibarstė draugai, pažįstami ir jau dažnai nebežinau nei kur jie ir kur jų reikėtų ieškoti. Vis dažniau nusileidžia mintis su žvake rankoje lyg norint taip apšvisti kelią į Anapilį.

Nelengva buvo surasti „Kalba Vilniaus“ savaitraštį, bet jį suradus, tas, prieš dvidešimt metų būtas laikas, lyg priartėjo. Iš ten pasigirdo Liucijus Vanagas, skaitantis į redakciją atsiųstą laišką.
“Dažnai klausomės radijo laidų užsienio lietuviams. Jeigu dieną nespėjame išgirsti žinių, tai minėtų laidų metu sužinome svarbiausius įvykius, kurie neretai ir plačiau pakomentuojami. Per radiją girdime keleto žurnalistų balsus, bet labiausiai laukiame dzūkiškų Prano Karlono žodžių. Jis beveik visada mums prisistato taip paprastai: „Čia Pranas Karlonas“. Tikrai nuoširdūs to žurnalisto pasakojimai apie bendravimą tiek su paprastais kaimo žmonėmis, tiek su valstybės vyrais. Gerbiama redakcija, ar negalėtumėte nors truputį papasakoti apie šį žurnalistą. Žinokite, jog  domimės ne tik laidomis, bet ir tais žmonėmis, kurie jas rengia, kurių (ypač radijo), mes niekada nematome.“-savo laiške mums rašo šilutiškių Liepių šeima . Tad tenkiname jų prašymą, kalbamės su  [b]Lietuvos radijo laidų užsienio lietuviams  redaktoriumi Pranu Karlonu.:“

- Ak, Liucijau, kaip man dabar norėtųsi paduoti tau ranką, apkabinti pečius, patapšnoti, bet va - net  nežinau kur esi ir net... gyvas  ar ne. Bet va ši, pastaroji aplinkybė, mane ryžtingai stumteli sugrįžti atgal ir prisiglausti prie tuose metuose sutiktų žmonių.

- Ką? - sučiauškė papūgėlė: - Ak, kaip neįdomu!
- Nekalbėk už visus, - atsišaukė kita.
- Nemokyk, ką man daryti- nedaryti. Laisvos gi, ne zoologijos sode ir ne prie medžio šakos pririštos.
- Dziedulis irgi ne zoologijos sode. Irgi laisvas.
- Tu jį dzieduliu vadini?
- Kaip visi.
- Betgi ir Pranucis gerai. Kiti girdėjau dar Pelėda  pašaukia. Irgi atsiliepia.
- Tikriausiai už Vidinį. Vadina jį ištikimuoju.
- Ak, kaip norėčiau, kad ir mudvi viena apie kitą  sakytume: ištikimos. Net ir tuomet, kai bandysime užlenkti tą dešiniosios rankos didįjį pirštą.
- Būkime papūgomis, bet tik ne kvailėmis. Užlenkei ir kitos išeities nėra, kaip tik pradėti devintą dešimtmetį.
- O ką? Jeigu patinka...

SEKMADIENIS
Bonifacas Vinfridas Kantautas Kantvydė Marcė

Pasaulinė aplinkos apsaugos diena
Tėvo diena

1. Dvi P (papūgėlės)

- Na, ir ką mąstai apie tėvą?
- Tėvą ar tėvus?
- Apie motiną aną kartą mąsčiau. Išeitų, kad dabar reikia apie tėvą.
- Atsimeni?
- Ar tėvą? Manau, kaip ir tu.
- Manasis į užsienį išvažiavęs. Sako, grįš, grįš, bet negrįžta.
- Manasis irgi - grįš, grįš... Bet negi mudvi ir likimais tokios panašios?
- Kai buvome sode pririštos, tokie klausimai nekildavo, bet dabar...
- O dabar net įdomu atrasti, kad štai dziedulis perrašo tą patį eilėraštį, tik kitaip. Neverta dėl „kitaip“ skaityti dar kartą beveik tą patį.
- Reikia manyti, kad parašė sau. Kaip suprantu, parašyta dienoraštyje.
- Bet tu nuovoki. Prieš keletą dienų perskaičiau tai, kas šiandien jau kitaip, o būtent:

Girdžiu tave:
- Aš myliu Lietuvą.
O aš?

Iš saujos žemės barstosi tauta.
Tai kaip mylėti, jeigu šitaip sopa?

- Mažyte, auk!
Tiktai į dangų tegali paaugti.
Į žemę dar.
Kitom kryptim jau - ne.

Kai kalbos garsios ar jų daug,
Nelengva sielai atsikvėpti.
Ir mano žodžiuose nelieka įvairovės.
Atšniokštęs vėjas net sustot nemoka,
Ir pusto Lietuvą kaip smėlio kopą.
******

Pasupki, paliūliuoki ant bangų - 
Nedidelės, aprimo...
Nors ir tuomet jos nedažnai man buvo –
Stichijos siausdavo aukštai viršum laivų,
O gelmėse audroto vandenyno,
Kaip žvakėj degančioj – ramu.

Net nežinau, kur dar galėtų būti tiek tylos.
Gal kapuose, bet jie nebūna gilūs –
Parsinešu į atminį pasaulio vandenynus
Ir užmirštu, kad gali būt dangus viršum galvos.

Be „labas rytas“ eidavom į atmerktas akis,
Gelmėm povandeninėm užgesinę dangų –
Bet sapnuose ir ten giedojo vieversys,
Arimų šiluma užsnūsdavo ant rankų...

Girdžiu tave:
Aš myliu Lietuvą.
O aš tylėdamas dairaus po ją.
Kai žodžiai garsūs ir jų daug,
Nelengva sielai atsikvėpti
Ir mano žodžiuose nelieka įvairovės:

- Mažyte, auk!
Tiktai į dangų dar gali paaugti.
Į žemę dar.
Kitom kryptim jau - ne.

Atšniokštęs vėjas net sustot nemoka
Mažytė po žvaigždėm dangaus -
Iš saujos žemės barstosi tauta...
Tai kaip mylėti, jeigu šitaip sopa?

O žioge žalias, kaip pavasaris esi.
Aš jau žinau- jie dideli nebūna:
Ateina, pasisveikina, pražysta gėlėmis,
Išplėštą lauką verčia arimu,
Sėja pripildę iki soties,
Ir pažiūrėk - kepurę užsikėlę ant galvos,
Gegulėm nukukuodami išeina.

Man niekuomet nebuvo jų gana,
Kaip ir sulos, atėjusios į beržus.
Žiogeli žalias, gal nebark manęs,
Kad toks godus namo pareina senis -
Tai kas, kad greitai šimtametis,
Tai kas, kad daug  pasaulio matęs -
Žmogaus pavasariai nedideli.

Turbūt bent truputį nustebę,
Išvydę adresą ir parašą – Karlonas,
Aš irgi nemaniau, kad šitaip gali būti,
Tačiau dabar man nieko taip labai nerūpi
Kaip parašyti laišką Tau.

Neatsišauk!
Nes pavardės ar vardo man nereikia,
Tyloj įkritęs, sunkiai besuvokt galiu,
Kokia erdvė po kepure didžiulė,
Kai kojas jau pravaikščiojęs, namo grįžtu -
Nei kalba kas, nei verkia ar dainuoja -
Ant delno žiogas šokteli su smuikeliu:

- Tai juk šalis, kadais Savęspi pavadinta,
Aš grosiu, Pranai, tu rašyk!...

Piešiu eilėraštį per visą dangų -
Nuo smilgos smėlyje prie savo kojų,
Ligi žvaigždės, kurios šviesa lig šiolei neatėjus,
Ir kaip žvakutės vėjuje bažnyčios gęsta –
Tegu nesako- kurčias, aklas ar tiesiog begėdis.
Pasilenkiu prie smilgos – Dievas kalba.
Į saują smėlio pažeriu – ir vėlgi su Dievu.
Ir taip - kur ranką tiesk, kur koją kelk ar akį mesk
Visur it šaknimis daiktais į erdvę įsikibęs Jis.

Todėl ir aš, aplenkęs arkikatedrą, einu namo
Bijodamas ant kelio minti kojos pėdą -
Kai Dievo tik visur ir daug
Ieškoti jo bažnyčioje, man regis, būtų gėda,
Kaip begalybėje ir įvairovėje Buties.

Ši atmintis dažnam nereikalinga.
Pakėlę nuotraukas, tiesiog į ugnį meta -
Esą, ar reikia atsiminti, mama,
Kaip išeini į mirtį?

Ir aš, beje, iš atminties galiu prikelt ne vieną
Paveikslą tavo jaunesnių dienų -
Dar mažas toks,
O tu vis skubanti su grėbliu, pjautuvu
Ar bėganti ravėt daržų...
Tavim išvaikšto rudenys bulviakasius,
Prišaudo staklės drobių, o gandrai
Ir žiemoje kabina lopšius palubėj...

Bet aš, o mama, nuotraukų mirties nedeginu,
Vis burlaivius lipdau, kad ašaroje bent
Paplaukiotum kartu...
--------- 
  * Motinos mirties data - 2005 m. gegužės mėn. 29 d.