Visaip atrodau... Kaip ir  jos,
Į posmą susirinkusios eilutės,
Kartais dėkoja, kad po nemiegą dairaus 
Bandydamas į laisvę bent mintim ištrūkti –
Nors žino, kad deja, deja
Net sieną pradaužyt kakta lengviau,
Negu išeit iš mikroskopiškai mažyčio geno.

Ir štai diena, kuomet ir čia
Pasaulis begalybėje sukritęs –
Baisu, kad neužspringtumei žvaigžde
Ir mikroskopiškai žmogaus mažytis genas
Nežino, kaip ir kur galėtų pasidėti,
Kad nepranoktų savimi dangaus erdvės
Kur viešpatauja, būdamas visur, jo tėvas.

It šuliniai giliausi
Akys ilgesio pripiltos,
Kad net baugu prieit arčiau -
Sugirgžda svirtys, taškosi gilus vanduo,
O troškulys jau niekaip nepraeina.
Net nežinau, ką pasilikus vienumoj daryt,
Kai akys vakarop su saule leidžias.

Skaudu, kai negali bičiulių aplankyt,
O vandeny it akmenėliai skęsta
Net žodžiai motinos, vaikystėj ištarti –

Tat nepudruokit smegenų,
Kurie laimingai sakot,
Kad dar galėčiau guostis amžinybės viltimi –
Varpais bažnyčios, vašku žvakės...

Po prakaitu...
O džiaugsmas toks
It kas geresnį žodį įmetė į širdį.

Nepykite, kad taip giriu save.
Manau, šią jauseną jau esate sutikę,
Tačiau turbūt ir jūs kaip aš -
Tiktai netyčia išgirdau,
Kaip prakaitas džiaugsmu pagirti moka.

O juk nuo prakaito lig prakaito
Arčiau negu nuo ryto iki ryto... 

Tikiu, dar bus diena, kita
Kai ir eilėraštį juo parašysiu,
Nelaukdamas kol įkvėpimo valanda
Numes skatiką medui palaižyti.

Laukinė Obelis:

O Prano obelys jau nužydėjo.
Ir Pranas jas nubalinti žadėjo,
Bet ar pavyko - nežinai,
Nes stovi tu juk patvorėj.

*****

Tai obelys, gražuole, o ne Pranas,
Jų, obelų žiedų, ten niekuomet nebuvo.
Jei nekurčia, girdėk:
Lig šiol dar gaudžia okeanai
Ir skęsta ten šarvais apkaustyti laivai.

Aš neretai net ir dabar
Palikęs, vėją, saulę, dangų
Einu tenai, kur baravojai laukia,
Norėdami išgirst gyvenimus žmonių,
O pats Dievo vardu jiems padėkoti -

Į gelmę eidami mirties keliu
Ne obelį paliko, kad tuščiai žydėtų patvory,
O vieversį mažutį, virpantį širdy,
Kad Lietuvą net ir gražuolėms pagiedotų...
   
*„baravojai?
  Mano karo tarnybos bičiulis Serioža Baravojus nuskendo povandeniniame laive. Ne vienas...

        Skiriu klasiokei D. Tamulevičiūtei

      III

Tenai aukštai, kur akys neįžiūri,
Į klasę vėl sugurgom būt kartu –
Visi iš nuotraukų, be atminties ir supratimo,
Kad šitaip čia sugrįžtam saujom pelenų –
O kelias, Dalia, jau be kryžių eina,
Net upę už parankės pavedžiot gali
Ir akmenys, iškritę iš paminklų -
Vėl laisvėje ir nedejuoja mirtimi.
Todėl tebus ir mano žodyj pasakyta –
(Jis irgi įkvėptas aukštos erdvės)
Ar ne todėl regiu, kaip skaudų rytą, 
Eilėraštis, išėjęs į laukus sėjos,
Žegnojasi vardais, likimais, atminimais
Ir duona, jau suvalgyta kadais...

    Skiriu klasiokei  D. Tamulevičiūtei

      I

Va taip ir užgimėm gyventi po mirties,
Tik reikia dar suprasti ką čia sakau.
Žinau tas kapines,
Nors jau seniai buvau
Ir nebuvau ne karto,
Kai sugrįžusi iš tolių tolimiausių
Pradėjai jau gyventi po mirties.
Gal ir nebūsiu, neateisiu ten
Nuo kur Merkys per žingsnį, kitą
Ir kur Varėnė maudos jo glėby
Aš, Dalia, regisi, užlikęs komunistas
Gebu be tavo kryžiaus būti su tavim -
Net scenoje, kai dar alaus nei karto neragavęs
Aludarį Žaldoką vaidinau.

    II

Prisimenu,
Tau niekuomet vaidinti nereikėjo -
Iš geno tiesiai scenoje ėjai.
Ir štai dabar į sielą įsliuogė šešėliai -
Gyveno savo dalią pokario vaikai.
Į nuotraukas žiūriu –
Nei vienas nepasenom,
Lyg užburti akimirkoje greitoje.
Tegu kiti prie kryžių mūsų mirtį kala,
O mes kaip ir tuomet, kur Varėna,
Mokyklos žemėje svajodami gyvenam
Pasūdyti labai rupia druska.

Kol žvakės nedegu, kas gali ją užpūsi?
Nuplaukę debesys atidengia žvaigždynus dangumi.

        Skiriu klasiokei D. Tamulevičiūtei

Va taip ir užgimėm gyventi po mirties
Tik reikia dar suprast ką čia sakau.
Žinau tas kapines,
Nors jau seniai buvau
Ir nebuvau ne karto,
Kai sugrįžusi iš tolių tolimiausių
Pradėjai jau gyventi po mirties.
Gal ir nebūsiu, neateisiu ten
Nuo kur Merkys per žingsnį, kitą
Ir kur Varėnė maudos jo glėby
Aš, Dalia, regisi, užlikęs komunistas -
Gebu be kryžiaus tavo būti su tavim -
Net scenoje, kai dar alaus nei karto neragavęs
Aludarį Žaldoką vaidinau.

Kai paimu kažką ant savo rankų
Iš sunkiai prakaitu suvirintų daiktų,
Pats Dievas pakelia akis į dangų
Ir išgirstu:
- Sakiau, kad aš į Žmogų panašus.
Argi galėčiau šį pasaulį taip sutverti
Jeigu ne tu?
Ir man, Žmogau, ne gėda nusilenkti
Ir patikėt, kad liksime panašūs visada.
Nereikia veidrodžio...
Man jo tikrai nereikia.
Tai kas, kad vienas ir dievų kitų nėra,
Kai atvaizdas įspraustas Žmoguje
Užtenka vieno, kad galėčiau būt visur...

Kuomet gyvenimas nenori
Tai neatrodo, kad išeit sunku,
Tačiau esu juk savanoris,
Tad net pasiramstydamas lazda,
Numirt suspėsiu visada.
Keliu dienas kaip rytas aukštą saulę,
Manydamas, kad bent svajonėse
Palis Lietukas ir žaliuos žolė,
Bet atkakli ir apdairi senatvė
Savęs net ir už auksą neparduoda -
Įsikabinusi į lazdą, ir į delnus,
Į širdį, kojas, į mintis
Vis teškinasi sopuliais kaip verdanti buza
Ir džiūgauja, kad esame ištikimi.

Kuomet tiesa atsiveria lig dugno
Aš nebijau pažvelgt į jos akis;
Jau nesvarbu, kad nieko gero nepasiūlo -
Ne jos kaltė, kad dugnas taip arti.
Ir jeigu man jinai palieptų
Išeiti valsą šokti su žvake,
Nejaugi manote, kad piestu šokčiau,
Akis draskydamas ir niekindamas ją?
Net būna, kad rimtai galvojau,
Jog Dievas laimintų mane,
Matydamas bažnyčioj prie altoriaus,
Bešokantį su uždegta žvake.
Ne Kristaus kūną valgau ir kraują jo geriu.
Sakykite davatkos, ar nepadoru?