******

Kuomet tiesa atsiveria lig dugno
Aš nebijau pažvelgt į jos akis;
Jau nesvarbu, kad nieko gero nepasiūlo -
Ne jos kaltė, kad dugnas taip arti.
Ir jeigu man jinai palieptų
Išeiti valsą šokti su žvake,
Nejaugi manote, kad piestu šokčiau,
Akis draskydamas ir niekindamas ją?
Net būna, kad rimtai galvojau,
Jog Dievas laimintų mane,
Matydamas bažnyčioj prie altoriaus,
Bešokantį su uždegta žvake.
Ne Kristaus kūną valgau ir kraują jo geriu.
Sakykite davatkos, ar nepadoru?