******

    Skiriu klasiokei  D. Tamulevičiūtei

      I

Va taip ir užgimėm gyventi po mirties,
Tik reikia dar suprasti ką čia sakau.
Žinau tas kapines,
Nors jau seniai buvau
Ir nebuvau ne karto,
Kai sugrįžusi iš tolių tolimiausių
Pradėjai jau gyventi po mirties.
Gal ir nebūsiu, neateisiu ten
Nuo kur Merkys per žingsnį, kitą
Ir kur Varėnė maudos jo glėby
Aš, Dalia, regisi, užlikęs komunistas
Gebu be tavo kryžiaus būti su tavim -
Net scenoje, kai dar alaus nei karto neragavęs
Aludarį Žaldoką vaidinau.

    II

Prisimenu,
Tau niekuomet vaidinti nereikėjo -
Iš geno tiesiai scenoje ėjai.
Ir štai dabar į sielą įsliuogė šešėliai -
Gyveno savo dalią pokario vaikai.
Į nuotraukas žiūriu –
Nei vienas nepasenom,
Lyg užburti akimirkoje greitoje.
Tegu kiti prie kryžių mūsų mirtį kala,
O mes kaip ir tuomet, kur Varėna,
Mokyklos žemėje svajodami gyvenam
Pasūdyti labai rupia druska.

Kol žvakės nedegu, kas gali ją užpūsi?
Nuplaukę debesys atidengia žvaigždynus dangumi.