******

        Skiriu klasiokei D. Tamulevičiūtei

      III

Tenai aukštai, kur akys neįžiūri,
Į klasę vėl sugurgom būt kartu –
Visi iš nuotraukų, be atminties ir supratimo,
Kad šitaip čia sugrįžtam saujom pelenų –
O kelias, Dalia, jau be kryžių eina,
Net upę už parankės pavedžiot gali
Ir akmenys, iškritę iš paminklų -
Vėl laisvėje ir nedejuoja mirtimi.
Todėl tebus ir mano žodyj pasakyta –
(Jis irgi įkvėptas aukštos erdvės)
Ar ne todėl regiu, kaip skaudų rytą, 
Eilėraštis, išėjęs į laukus sėjos,
Žegnojasi vardais, likimais, atminimais
Ir duona, jau suvalgyta kadais...