Pavyko sugrįžti šiek tiek atgal, į spalio 1-ją. Su tuo ir sveikinu save. Gal pavyks apsieiti be švenčių, stebint  jas iš toliau...

Užsikimšo burna žodžiui, ausys, beje, taip pat.

Buvo buvo, kaip nebuvo...
Aš čia apie gražią vasarą.

Žmona sarmatija, kad aš, senis besarmatis, vakar butelį degtinės išgėręs. Žinoma, kad  meluoja.  Prie to butelio prieš tai jau puslitrį buvau išgėręs.

Išėjau ieškoti Erlos

Atrodo supratau, kodėl Mikė Lilikė medaus nestokoja. Ne iš bičių avilių jis.

Jau  kuris laikas  kai  kasdien imu kirvį, plaktuką, pjūklą, vinis, lentgalius, kokie pasitaiko,  kalu, taušku, įrenginėju požemį. Žinau, man mauzoliejaus  niekas  nepastatys, pačiam reikia rūpintis, kad kuo giliau į žemę.  Tačiau pirmoji nauda, kad apsipranti su būsimu gyvenimu, jo tyla, kurioje  triukšmo  netgi  daugiau, bet ji  labai kitokia –lėbauja, šėlsta  triukšmauja  sielos, gal net dvasios. Man net pradėjo dingotis, kad taip  galima  ateitį  į  ateitį aplenkiant šv. Petro saugomus  dangaus  vartus... Kodėl nepabandyti, a?

Dabar po Vilnių ir jo apskritį  vaikštinėja lietus, bet, sako, greit ir  liūtis prasidės. Kas kas, o miškas dėl to, manau, kad nedejuos.

Ilgą laiką maniau, kad visiems kritikams (su debesėliais),  kuriuos čia  pažinęs, svarbiausia (ir maloniausia) yra vertinti. Netgi nepasisakius savo slapyvardžio. O  štai pastaruoju metu, kaip suprantu, atsirado priežastis keisti tokį  supratimą. Ir tai atsitiko dėl vieno iš pačių šios rūšies kritikų pasirodymo prie vertinamų tekstų. Kažin, ar daug kas nujaučia apie  ką konkrečiai kalbu?

Atėjau  prie  prozos, bet pasiramstydamas lazda. Tai Mano Dzievulis.  Taip esu ją įvardijęs ir smagu suprasti, kad ir lazdai tinka Dievo vardas.