Ir vėl  kylu į „balių“. Ankstų rytą Mindaugas (Midas) mirė. Tokia ta žmogaus poezija.

Jeigu norima, kad mes suprastume, kas mums sakoma,
turi būti kreipiamasi į mus PAPRASTA KALBA. (Antuanas de Sent-Egziuperi)
  Suprantu. Net žinau. Tačiau kaip tai padaryti?

Jeigu kas laukia dar
kada kitaip save išgirs,
tegu dievai jiems padeda.
Aš savo esmėje
pats sau dangus ir paukštis.
Ereliai aukštumų
negeiskit niekuomet daugiau,
negu mažytis geba.
Vienoje rankoje – plunksnakotis,
kitoj – špyga
ir šitokios ginkluotės apsaugai
bent iki šiol ir man pakanka.

Reikėtų stabdyti, spausti stabdžius, o rodytis, kad dar dešimtmetį  ištversiu, oi, kaip negražu. Kito jubiliejaus nebus.

Petras Cidzikas man asmeniškai darosi labiau gyvas po mirties, negu  anksčiau, prieš jo mirtį.

savo valia atsisakiau teisės vertinti (žvaigždutėmis) visų be išimties autorių, taigi ir savo paties kūrinių.

O,  biesas, kaip bjauriu, kai atmintis silpsta. Kuriam laikui palikau  galynes su proza ir daba negebu atgal sugrįžti. Bet tai dvejopas dalykas – užsimiršta artimiausi įvykiai, tartum sakydami: gana mums tavęs, žmogeli, ir be tavęs apsieisim. Ačiū. Ir įdomu, kad tuo pat metu reikšmingai sustiprėja atmintis apie gyvenimą toliausiuose  metuose.   
  Ak tu Viešpatie su viešpatukais! Atrodytų, kad tai gryniausia  nesąmonė, bet – ne. Tik vargu ar kas tuo gali patikėti, kol tokia betvarkė neužplūsta savų smegenų. Žinoma, yra kaip yra, reikės  iškentėti, ištverti, bet  džiaugsmo –nei kiek..
  Na, o prie Pro (prozos) bandysiu sugrįžti, tikintis, kad ir Poe (poezija) padės.

Jau Nauji, jau. Tačiau tingūs. Tingi, kad  ir sau pasnigti. Kada  Lietuvoje girdėta, kad  žiema be sniego. Nors vilties dar yra, dar yra. yra, nes ir  laiko dar užtenka žiemai būti. Tik, žinoma, nereikia  snūduriuoti.

Pavyko sugrįžti šiek tiek atgal, į spalio 1-ją. Su tuo ir sveikinu save. Gal pavyks apsieiti be švenčių, stebint  jas iš toliau...

Užsikimšo burna žodžiui, ausys, beje, taip pat.