8. Archyvinė būtis – kas tai?

Netrukau įtikėti, kad, kaip jau esu taręs, „archyvinė būtis“ manęs nepaliks. Lyg ir prisiglaudžia, lyg ir paglosto, lyg ir perša supratimą, kad per ją man nereik baimintis. Ir tikrai – ne, nesibaiminu, tik nesmagu suvokti, kad toks dvasinis procesas aiškiau išsiryškino per didžiulį mano gyvenimo laiko tarpsnį, faktiškai nuo lopšio. Vis nokinosi, brendo iki senatvės, o labiau pajutau, pradėjęs atidžiau žvalgytis po save, po savo Aš. Suprantu, kad konkrečiau jį apčiuopti suvokimu pasinorėjo per knygelę „Eilėraščio sėja“, pasirodžiusiai man jau įkopus į aštuntą dešimtmetį. Daug? Aš bent taip nemanau, kadangi dabar tapsenu dairydamasis po devintą dešimtmetį ir suprantu, kad archyvinė būtis išveda žmogų į aukštesnius skrydžius, kuomet jis atsikrato savęs kaip slunkiaus – kad ir kaip greitai sklinda šviesa, tačiau kelionėms po Visatą tokio jos greičio nepakanka, jis per mažas, kad protas, o, vadinasi, ir žmogus, galėtų susitaikyti su tokia realybe, tokia padėtimi. Jos kritika ryžtingai pereina į mirtį, kitaip tariant – į dvasinį išsilaisvinimą. Paprasta, suprantama ir vis dėlto – kam to reikia? Atsakau: akivaizdu, jog ir dėl to reikia, kad joks kūnas, jo materija negali judėti didesniu greičiu už šviesą. Ir žmogaus kūnas – ne išimtis.

Šis pasaulis kitoks,
bet ne pirmas jau man
kurį lyg iš naujo išmokt privalau,
pasitelkęs net lopšį.

Iš tiesų nemaniau,
kad senatvė,
kad archyvinė mano būtis
į pradinį kaip Žmogų mane
įsigeistų sugrįžti –
supa lopšį it jūra pakilusią bangą,
vandenį vandeniu supa.

Nerūstaukit, žmones,
kuomet šitaip kalbu:
aš, tu, jis, ji ir – VISI
palieptieji pabūti paveikslais žmogaus,
iš vandens išplauti.

Vandenynais atplaukę,
net ir tieji, kaip aš,
kurie šitaip tikėti nemokam.

Mainosi, žaidžia šešėliai
paveikslais būtybių visokių
į archyvinę būtį sukritę,
gieda tyla,
o joje – ir akmuo neeilinis giedorius,
žiebiasi žvaigždės tiesiog akyse,
kad nereikėtų po dangų ieškoti.

Aš labai suprantu,
kad manęs nesupranta kiti
ir žinau, kaip kad du kart du – keturi,
jog bet kuo man pabūti nebūsią sunku,
kad kelionėse dvasiai
nebūčiau kliūtis.

Čia, archyvinėje būtyje, labai natūraliai išsišviečia daug užmirštų ir net nežinotų, nepažintų anksčiau dalykų. Štai ir bandau dabar prisiliesti prie jų, neieškodamas priežasčių, kodėl taip parūpę, bet tarytum žinau, suvokiu, kad laikas sunokino greitesniems už šviesą skrydžiams, o startinė aikštelė – kūnas, atlikęs savo misiją, išeina per kapus giliau į žemę ar per ugnį iškrenta pelenais. Tai, beje, irgi ne dėl nieko, ne dėl išnykimo, o kad kažkas jo vietoje atsirastų. Žiūriu į PIVAŠIŪNŲ ŠVČ, MARIJOS – NULIŪDUSIŲ PAGUODOS paveikslą, papuoštą gintarais, ir galvoju: kažin, ar atsimena jie kažkada buvus pušų sakais...

7. Ėjo į Lietuvą III

Archyvinė būtis... Hmm, nuo kada aš joje su tokiomis pajautomis? O buvo laikas, kai nežinojau, neįtariau, kad tokia yra. Dabar jau pradedu suvokti, kad tai labai didelė esybė, kuri nesileidžia man būti suvokta, tačiau tai tik skatino ryžtą pasilikti ne tik budinčiu, bet ir prasismelkti į tokią būtį kuo giliau ir labai panašu, kad esi ten laukiamas kaip atradėjas, kaip, tarkime, Liudo Mažylio (profesoriaus) laukė Vasario 16 aktas ir jį pasirašiusieji. Ne tik laukė, bet ir pagal galimybes stengiasi padėti. Kad ir kaip šešėliai ar bent iš panašios jiems ne materijos.
– Trrrr!... Tprūūūūū!... Sustok, Adomulio Agota, trijų į Lietuvą išėjusių brolių, sese. Ir tu, jų motina, ir visi jūs, su botagais ir ratais į Lietuvą pasišovę išvažiuoti, – nepailso įtikinėti T šešėlis.– Maldauju, prašau. Deja, bejėgis padaryti taip, kad su savo kraustuliais išliptumėte iš vežimų. Tačiau dar yra viltis... Prašau, meldžiu: išlipkite kad ir be mantos. Pasijauskime lyg paskutinį kartą atėję į bažnyčią. Galbūt malda padės girdėti ne tik Dominyko triūbos garsus, bet ir rauda šios nelaimingos žemės, kuri jus čia maitino, iš kur tiek metų ėjote ir ėjote į Lietuvą.
– O tai ką? Ar mums Perlojos respubliką kurti? – kažkas pašaukė iš susiruošusių į Lietuvą šklėriškių.
– Adomulio Agota, tu arčiausiai manęs, padėk man pasimelsti, kad tavo brolio triūbos garsai sudejuotų visos Lietuvos kančia: kol dar gyvi, kol esame, kol dar čia mūsų namai, tai čia turėtų būti ir mūsų kapai.
– Mielas, užsispyręs žmogau, gal tu sutikai dar vieną mano brolį? Motiejų? Irgi vaikščiojo į Lietuvą. Tu štai kvieti melstis Šv. Juozapui. Nelinksta keliai klauptis. Bet va, atsiminiau, kad klausiu ne to, ko reikia. Motiejaus negalėjai sutikti. Jis ne Lietuvoj, jis Lukiškių kalėjime Vilniuje. Aštuoniems metams lenkų teistas už „pasivaikščiojimus“ į Lietuvą, – pasakė Agota ir ryžtingai:
– Ne, žmogau, aš nesiklaupsiu, kol Šv. Juozapo bendravardžių kompanijoje duoną valgo Juzefas Pilsudskis. O, atleisk, Dievuli, man nusidėjėlei už tokią nuodėmę, – žegnodamasi sudejavo Agota. – Gal kada nors, o dabar – ne. Dabar nesiklaupsiu. Užtenka. Pasikalbėjome. Važiuojame į Lietuvą. Į Lietuvą. Tik į Lietuvą...

Ramu, tylu...
Todėl manau,
kad galim pakalbėti:
aš neužaugau Lenkijai,
tačiau mano varde
ir Lietuvos juk negirdėti.

Man sako,
kur gimiau –
ten Lietuvos nebuvo.
Tiktai vietovardžiai
tyri kaip dzūkų kopų smėlis –
Darželiai, Margionys, Kabeliai...

O Šklėriai
kryžius kėlė
kuo aukščiau,
kad pamatytų Musteika
ir Marcinkonys,
ir net raistai Čepkelių.

Nuo čia lig Gardino
kaip lig kalėjimo – netoli.
Tenai gimtadienį sūnaus sutiko tėvas.
Dabar, kuomet kalbuosi su jumis,
tai guli prieš akis
eilutės laikraščių nereikalingos,
bet ačiū joms, archyvinėms,
jos – mano paspirtis.
Kai šalia jų – labiau tikiu,
kad praeitis – ne vien tik praeitis.
Iš jos į dabartį nešu ir eilutes,
kurios neleido Vincui pamatyti
tą sausio naktį gimusio sūnaus:

„IŠ VILNIAUS KRAŠTO LIETUVIŲ, BUVUSIŲ POLITINIŲ KALINIŲ SĄRAŠO –
Pavardė, vardas:
Karlonas Vincas.
Sprendimas:
12 metų.“

Lig Gardino
kaip lig kalėjimo – netoli.
Kur kas toliau lig vardo – Pranas.
Ot, ir užaugau toj šaly
Františeku –
Lenkų kalėjimo sūnumi.

Ne Lenkijai.
Tačiau mano varde
ir Lietuvos juk negirdėti.
Labai prašau,
išėjusį Anapilio kely
vadint mane Pranu
ir neapkęsti ar:
tegu ramybė jam.
tegu su kryželiu...

Akys  sužiūri į archyvinę politinių kalinių nuotrauką: kraštutinis kairėje pusėje sėdi  Vincas (Vinca) Karlonas, Lenkijos teismų teistas kalėti 12 metų. Kitų šešių nežinau. Galimas daiktas, kad tarp jų ir Adomulio  Agotos brolis Motiejus...

6. Ėjo į Lietuvą II

Užslenka  minutė, kita, kai ir  pačiam pasinori pasilikti archyvo eksponatu. Anksčiau  taip nepasitaikydavo,  o  dabar,  kai...
  –  Kas  – „kai?“
  – Nežinau. Kažkokia nauja pajauta atsiranda atėjus man į archyvą ir darosi, jautresnė, aktyvesnė už kitas. Net pagalvoju, kad tai, ką pagal savo paskirtį turėjusios  padaryti kapinės, jos tai  nepadariusios. Tačiau tai irgi ne joks tokios pajautos supratimas, greičiau kažkoks
štrichas, paslauga, gal paskata, paraginimas ar paprašymas ateitį į patį save giliau, kur jau ir mirusių nėra. Bažnyčia žmogų per mirtį kelia į dangų, o čia... 
– Kas –  „o čia?“, – man  nutilus vėl pajaučiu primygtinį pareikalavimą neužsičiaupti mintyse, išklibinti kažkokias dvasioje sukrautas galimybes orientuotis būtyje, kuri man nežinoma dar. Šioje būtyje jau regisi, kad materijos gal  nedaug reikia gyvenimui mobilizuotis. Tačiau žvilgt į  save ir  atsimenu, kad ryte užšokęs ant svarstyklių, sužinojau, kad nepaisant kokių charakteristikų jį, mano materija būtų, tačiau tikra, kad  jos man prireikia turėti šimtą du kilogramus. Ar tikrai jos tiek reikia gyvybei ir  jos veiklai išlaikyti? Archyve tiek daug juntamos judrios  gyvasties, kad  sunku suvokti, kas atsitiktų, jeigu  tokį chaosą „aprengtume“ kūnais.
  Paėmiau į rankas lapelį, bet „paėmiau“ taip, kad neatsimenu; lyg jį kažkas man būtų ne tik padavęs, bet  ir  prisegęs prie delno. Nepakanka to; aš netgi jaučiuosi, kad iš jo išėjęs  atėjau ne į šalia atsiradusią Vilniaus  arkikatedrą, o atėjau į šalia jos esančią Mokslų  akademiją. Tačiau – bent  man – svarbiau, kad jaučiuosi  iš jos lig šiol  neišėjęs. Tribūna truputį kilstelėta nuo  grindų, o talpi akademijos salė savo auditoriją vos  betalpinanti –  visos palangės publikos apsėstos, visuose kampuose taip ankšta, kad ir pelukei nėra vietos prisiglausti.
– Kada tai  būta, kada?
– Man tai, bevardi, nerūpi. Sakiau gi, kad iš ten neišėjęs, o štai ir fiziką Joną... kaip jis ten tituluojamas? – girdžiu:

  J. GRIGAS: Galbūt yra  kitokia  mintis, gal  kai  kam  atrodo, kad mes einame ne ten, kad gal mums reikėtų  grįžti iš kur mes išėjom, kad  gal į kokio nors  kaimyno didžiojo globą  mums reikia grįžti.
  Kaime, kai nuvažiuoji, ten tokių kalbų yra daug. Tai aš čia  daug nekalbėdamas pacituosiu iš man pažįstamo ispano šnektos, su kuriuo atsisėdome išgerti kavos. Tada  atvažiavau iš Tarybų Sąjungos. Ir štai ką jis pasakė: Jūsų bolševikinė socialistinė sistema yra geriausia pasaulyje... tinginiams, bukiems,  ligotiems, neiniciatyviems,  nekūrybingiems ir aplamai silpniems žmonėms...  Geresnės  nesugalvosi.
  Tenka ir vėl atsikvėpti, kad krūtinė kaip netepti vežimo  ratai sugirgždėtų. Kodėl taip? Ne, man pasakyti  nesigauna. Priežasčių daug. Žmogaus senatvė  irgi nemenka priežastis naujoms pajautoms atsirasti, o  senas užmarinti, užmiršti. Tačiau argi tai priekaištas jai, senatvei, kuri man pradeda vis labiau patikti, nepaisant, kad jau senokai į ją rodau kaip savo aptukimo, savo  tingulio  priežastį. Vargas jai tokiai, tačiau ji kantri, ji  atkakli ir šit pamanau, kad nors ir girgžda kaip netepti ratai, tačiau niekur taip toli, taip plačiai be jos (ypatingai po Savęsp), negebėčiau pasidairyti. 

  – Trrrr! Tprūūūūū! – stabdo T šešėlis pakilusius  išvažiuoti į Lietuvą ir šaukia, kalba, prašo: – Atleiskite man, visi Marcinkonių krašto žmonės, kad nežinau žodžio, kuris galėtų jus sustabdyti. Gal va, pažiūrėkime kaip teka Grūda ir pagalvokime, kodėl ji teka? Teka ir teka. Būtent čia, šioje žemėje, trykšta tieji šaltinėliai, šaltiniai iš  kurių  ji semiasi vandenį. Argi tekėtų Grūda, jeigu jų nebūtų? Jūs, žmones, esate šio krašto lietuvybės šaltiniai. Ir negalima jums išeiti, nes pražūtų lietuviškas kraštas kaip kad Grūda išdžiūtų be savo šaltinių. Tuomet nesunku būtų jį išarti ir apsėti bet kokia  sėkla. Agota Adomulio, – vėl puolėsi T šešėlis paramos,- Agota, dviejų išėjusių į Lietuvą brolių sesele, ir Tu, jų sengalvėle  motina, padėkite botagą , paleiskite iš rankų vadžias, lipkite iš vežimo ir kartu su manimi stabdykime pakilusius išvažiuoti šilinių krašto žmones. Darykime taip, kad išvažiavimui į Lietuvą kelio jiems nebūtų, kad jo vietoje suliepsnotų ugnis, užsikurtų peklos, – siuntė išeinantiems negandas T. šešėlis, bet nežinodamas kaip tai padaryti, jau kėlė balsą į dangų, prašydamas paramos: – Dieve, padėk!
  – Negi, pone, taip ir nesuskaičiuosite, kiek jau metų, kaip šie žmonės eina į Lietuvą? – ramiai stebėjosi Adomulio Agota ir jau apie trečią brolį: – O gal tu, mielas ir ryžtingas žmogau, žinai brolį Dominyką? Jis neva išėjo tarnauti į lenkų kariuomenėje. Betgi paklausyk. Klausai? Ten orkestre triūbą pūtė. Ar girdi?  Tai jo, tai mano brolelio Dominyko triūba pustosi, groja,– paklausė, paklausė lyg tikrai girdėtų:- Žinau, kad negirdi, o aš štai girdžiu: „ Lietuva, tėvyne mūsų, tu didvyrių žeme..“ Negi, mielas ir ryžtingas žmogau, negirdi  brolelio triūbos? Neilgai lenkų kariniame orkestre grojo; ir su uniforma, ir su triūba perėjo į Lietuvą. Girdi? Groja? – vėl nutilo Agota, o paskui priekaištingai:- O tu va nori taip padaryti, kad mums kelias į Lietuvą išnyktų. Kai viskas, viskas paliekama – ir žemė, ir gimtieji namai, kai iš Ten girdi brolio triūbą, tai kelio į Lietuvą joks pragaras nepastos,– neperkalbamos buvo Agota ir jos motina. Pakėlė viršum arklio nugaros botagą:
  – Nooooo!... Nooo!. Ėgi, kam čia tos tuščios kalbos. Važiuojam į Lietuvą!...

5. Ėjo į  Lietuvą I.

  Jaučiu, kad ir archyvas atgyja. Jis nedidelis, bet netvarkos ir dulkių daugiau negu žinojau. Ilgą laiką net visai užmirštas buvo, tačiau dabar atsiradusi ir jo trauka – ne kasdien, bet per savaitę atsirandu ne kartą ir jaučiu, kad buvusi mirtina tyla atgyja į gyvastį. Kažkas sušnibžda, pakosėja, taria žodį, dar kažkaip pakalbina, pakibina ir net padainuoja, tačiau akyse aiškumo nėra – vis šešėliai, šešėliai... Suprantu, kad senatvėje, kai klausa atbunka, man atsiradus prie archyvo, ji netikėtai pasidaro jautresnė, imlesnė. O akys? O regėjimas? Po truputį įsitraukiu į archyvinę būtį – valau dulkes, skaitinėju pageltusius, išblėsusių raidžių tekstus ir man nenuobodu. Tikiu, jaučiu ir net žinau, kad zujantys aplink šešėliai būtinai išsiryškins į gyvus atvaizdus, gyvą žmonių ir jų aplinkos būtį ir tuomet... Bent jau ne taip, kaip dabar.
  – Kantrybės, Pranuci, kantrybės,– netgi panosės murmėsiu raminuosi, vis protingiau suprasdamas, kad archyvai visuomet padaro tai, kas jiems priklauso, ko iš jų tikimasi ir bėda, kad kažkas dar vis užkliūva žmoguje, išmokstant susikalbėti su tais, kurie prisistato kaip, sakyčiau, šešėlių sinonimai, pakaitalai. Bendravimas su jais laidžia atsiminti ir konstruoti realybę, būti jos sapnais, pasinerti į būtų laikų gyvenimus. Nerūpi suvokti, kur esi. Imitacija pagirtinai stipri ir jaučiuosi, kaip praeitų laikų Šklėriuose.
  – Sustokite! Ar girdite, Šklėrių žmones, ką Jums sakau? Sustokite! – pagautas azarto nuo vežimo prie vežimo mėtėsi šešėlis T. Regis, jis čia buvo vienintelis, kas dar galėjo sustabdyti Šklėrių persikėlimą į Lietuvą:
  – Sustokite! Ar suprantate, ką darote? Tai išdavystė! Tai atsiprašant kiaulystė, o ne patriotizmas ir meilė Lietuvai. Negalima šitaip! Iškinkykite savo vežimus, – ir pripuolęs prie kito šešėlio: – Agota, Adomulio Agota, iškinkyk savo arklioką. Būk ta Agota, kuri pirmoji supranta, kad šitaip negalima.
  – Pone, nešaukite taip, – nepasidavė įkalbinėjimui Agota ir patarė: – Geriau suskaičiuokite, kiek metų kaip mes einame į Lietuvą. – Ir jau suklususi: – Betgi iš kur jūs mane žinote, pone? O gal jūs žinote ir mano vyriausiąjį brolį Joną. Jis buvo savanoris. Aš dar lopšyje buvau. Tai skaičiuokit, pone, kiek jau metų, kaip mes einame į Lietuvą. O dabar va, ačiū Dievui, sėdžiu vežime: į Lietuvą išvažiuoju. Gal Dievulis pagaliau padės. Ne, ne, pone, čia nėra tokios jėgos, kuri mane ir visus mus sulaikytų, – kalbėjo Agotos šešėlis ir it prisiminęs: – Tai, sakai, kad nebuvai ten sutikęs mano vyriausiojo brolio Jono, Lietuvos savanorio? – Ir nedaug laukus, timptelėjo vadeles:
  – Noooo!.. Noooo! Krutėkim!...
  –Trrr! tprūūūū – stabdė arklį šešėlis, kurį čia žymiu raide T. Nors jo balsas man pažįstamas, žinomas, bet ne be rizikos suklysti. Ir darbas jo nelengvas. Nesimanė, kad vienas jį gebėtų padaryti, o pasistengti geriau, atrodė, kad jau neįmanoma.
  – Žmonės, puikiai suprantu, kas darosi jūsų krūtinėse, širdyse. Bet... Dievuli tu mano! negalima šitaip. Visi išvažiavę, palikę savo žemę, namus svetimiems, jau niekuomet negalėsite sugrįžti... Adomulio Agota, Lietuvos savanorio sesele, – prašė ir meldė šešėlis T, – turėtum suprasti, kodėl taip kalbu. Žiūrėk: kryžius... Kokia sopulinga Jėzaus kančia po juo, bet nei kryžiaus nuo pečių, nei erškėčių vainiko nuo galvos nenumetė. Ir teka kraujas, pervertos ietimi krūtinės, bet... bet juk žinai, Adomulio Agota, kad atėjo jo prisikėlimo diena.

Reikėjo gerai žinoti šilinių dzūkų krašto istoriją, kad jo kančia lygintumei su Kristaus kančia po kryžiumi. Pagaliau, perdėta tai ar ne, net ne apie tai kalba – Vilniaus krašto lietuviai, būdami savo žemėse, ir prie Lietuvos su laikinąja sostine Kaune apie du dešimtmečius gyveno lenkų okupacijoje. Ir va Marcinkonių krašte atsirado tokia galimybė – persikraustyti į Lietuvą. Todėl ir Adomulio Agota su Šklėrių kaimu negalėjusi ja nepasinaudoti.
  – Pone, – atsiliepė jos šešėlis šešėliui T, – Jėzaus Kristaus, mūsų Viešpaties kančią čia žinome visi. Visa Kabelių parapija. Katalikai gi, bet mes maži žmonės, mes nesilyginame su didžiausiais dangaus sūnumis, – pasakė ir vėl apie tai, kas labiausiai rūpėjo: – Pone, o gal žinai kitą mano brolį? Petrą? Kai jį ėmė tarnauti lenkų kariuomenėje tai nusišypsojo ir tarė: matys jie mane joje kaip savo ausis. Ir išėjo į Lietuvą. Ir ten tarnavo Lietuvos kariuomenėje. Ką? Jūs ir mano brolio Petro nematėte? Nesutikote? – stebėjosi ir nenorėjo tikėti Adomulio Agotos šešėlis ir patampydamas vadžias ragino arklį:
  – Nooo! Noo! Važiuojame į Lietuvą...

  Įkvėpiau į krūtinę oro tiek, kad senoji kaip neteptas vežimas net sugirgždėjo: Adomulio Agota, Agota Adomulio... Negi tai dar vienas Šklėriuose išnykęs Karlonų kelmas? Palauk, palauk, Adomulio Agota, leisk man dar dienelę kitą atsikvėpti. Kažko daug nepamenu, bet Bladuką atsimenu. Taigi ar nesi jo moteriškė, Adomulio Agota? Atsimenu ir tave. Kad ir ne kažin kaip, bet... ar ne paskutinį kartą grybaujančią mačiau?.
– Dar grybaujat, tetule?
– Dar, vaikeli, dar. Netgi ir pažinau. Taigi Karlonų Vincos ir Stepkos Pranas. Kai karieta važiavai, mano svecas buvai...

4. Labas, broli
  Tyčia  ar  netyčia, bet  suprantu, kad įsileidžiu į knygelės  rašymą. Toks  supratimas reikšmingesnis  pasidarę, kai  pamačiau, jog atsiradusi nemenka galimybė tokią knygelę  parašyti bendru rašalu.   
  Atsitiko taip, kad pamatęs  a. a brolio  Vito fotografiją, prisiėmiau ją  kaip  priekaištą sau: kur esi, broli?  Kas atsitiko, kad mudu  tokie tingūs susitikimams? Ir tiesiog ant  nuotraukos internete parašiau: „Labas, broli“. Ir  buvo  smagu (būtent smagu, linksma, o ne liūdna),  kai atsiliepė ir jo dukros, žentai su anūkais, o ir atitolę nuo  giminystės  žmonės. Netgi, atrodytų, ir tie kurie savo veikla, rūpesčiais kilstelėti prie aukštesnių būties dalykų. Mintyse  turiu Joną Grigą. Jų daug, taigi Grigų, o Jonų dar daugiau, bet šis Jonas man Lietuvoje toks labiausiai vienas.  Pabandžiau prisiminti, kada jį paskutinį kartą matęs, nuotaika bjuro, bet pasikrapščius savo šiukšlinėlyje po  popiergalius, vos perskaitęs iš ten kelis žodžius, ne tik kad atsimenu, bet regisi, kad  matau Vilniuje Mokslų akademijoje, kai jos  tribūnoje vieną Grigą –filosofą, pakeičia kitas Grigas – fizikas. Na, o tuomet man jau  tereikia tik patylėti, nes pats Jonas Grigas iš  tribūnos taip:

    KAS MES ESAME?
    Aš  manau, MES  esame sena, maža Europos  tauta su visais iš čia kylančiais  garbingos  tautos atributais. Diskutuoti, mano akims žiūrint, čia nėra ko.
  KUR MES ESAME?
  Mes esame ten, kur eina visos  Europos  tautos. Tai  čia nėra ko verkšlenti dėl globalizacijos proceso. Jis  neišvengiamas. Iš tikrųjų, kaip kad sako mano bendravardis profesorius Grigas ir  kiti, tas  VYKSTA, bet  kas ta globalizacija skatina, kas  mus pavertė didžiuliu  kaimu? Tai mokslas, tai  kompiuteriai ir ryšiai arba  telekomunikacijos, kaip  madinga vadinti
  Sudėkime visus kompiuterius, nutraukim visus ryšius – nebus globalizacijos. Bet jeigu mes naudojamės mokslo  vaisiais – tai neišvengiama; mes norime būti Europos  šeimos nariais. Ir štai mato, kur Europa eina, žino: mes einame TEN. Ir vėl diskusijų, man regis, čia daug ir nereikia...

  Padėjau atokiau popiergalį su taip jame „įgarsintu“  Mokslų akademijos tribūnoje fiziku Jonu Grigu. Taip,  taip, neatrodė jam, kad reikia sukti galvą dėl tokių  dalykų, būtent: KAS MES IR KUR MES EINAM. Beje, tai žmogus, nemenkai panaršęs pasaulį, bet iš apsiėjimo, iš matymo, iš šilinio dzūko prigimties, tai eilinis, tiesiog  pagarbus žmogus visumai iš kur jis ateina ir nereikia žinoti, kad  tai LIETUVOS MOKSLŲ akademijos narys, profesorius, habilituotas daktaras. Todėl visai natūralu, kad  pagal Jurgį ir  kepurė. Tačiau ir Joną Grigą (bent  tuomet) niuktelėjusi mintis, kad gal po klausimu KUR MES EINAME dar  kažkas  yra  pakasta.
– Kas?
Taigi: kas? Betgi  šiandien sekmadienis. Duok, Dieve, kad  tokio žingeidumo būtų kuo daugiau. Einu  per  žmonės ir poteriauju rodydamas į save

Dar vis paklausiant išgirstu,
kas sau.
(o ir kitiems), esu?

Ne nuopelnais matuojuosi
bet pasakyti reikia:
Aš pelėda.
Aš paukštis girių,
o kaip žmogus –
žmogus šilinių,
sudėtas raidėmis garsų.

P – piemuo, nes daug ganiau.
R – rašau, norėdamas priminti, kad esu.
A – atrodo, niekas girtuokliaut nemokė,
      bet pomėgis šis man kaip dovana.    Ar ne todėl nevengiu meilės žmogui,
      nors, žinoma, nekeikiu ir savęs.
N – namai, bet jie ne lašiniais dengti,
      žinojau – katės nesuės.
A – aš niekad niekam blogo nelinkėjau,
      gražiais atsiminimais gyvenu.    Štai ir dabar tikiu: kartu suėję    parašysim knygą
S –  save paspirdamas lazda,    paskutinius dantis renku,    bet tai nereiškia, kad numirėlis,      tačiau išties sakau    kad ir ne Pranas Aš.

3.Pelėda, kaip tau ne gėda
 
Šie užrašai prasidėjo nelinksmomis man dienomis, tačiau atsitiko, kad staiga, ūmai, netikėtai šovė į galvą  mintis kažką  parašyti. Taip neretai būdavę, tačiau ne todėl, kad linksmiau. Šį kartą sumanymas sutilpo į keturis žodelius, būtent: PAMELAVIMAI IR IŠPAŽINTYS ŠKLĖRIAMS, taigi gimtajam sodžiui. Supratau, kad tai kartu ir apibrėžtis to darbo, kuris nepaisydamas mano gilaus amžiaus, aštuoniasdešimt vienerių metų sukakties proga pakvietė į talką užrašais. Ne kažin kaip tikiu, kad  tai man gerai seksis, bet... žybt! ir išgirdau, kaip šalia atsirado Poe su  savo:
  – Pelėda, pelėda, kaip tau ne gėda.
  Tai nebuvo priekaištai; greičiau priminimas, kad  žmogaus senatvė neturėtų būti gili. Tokiai nuostatai abu,  pritarėme: neturėtų! O kaip yra? Pats į save tokį žiūriu ir liūdna: iš tiesų, kaip tau, Pranuci, ne gėda. Tačiau toks  supratimas atrodo žaliais, jis nesunokintas, dar labai paviršutiniškas. Dalyko esmė, kaip suprantu, dar vis nesuvokta,  kraujagyslėmis išneršta, išpinta, jausmais suputota taip, kad gėda neatsipirksi. Ot klausia:
  – Kada į Šklėrių sodžiaus kapines išėjo tėvužis?
  – Taigi, kad atsiminčiau. Tačiau jis anksčiau motinos
  – O motina?
  –  Ji vėliausia. Anksčiau už ją (tiesa, į Druskininkų  kapines) išėjo brolis Vitas. Metais už mane jaunesnis.
  – Irgi neatsimeni?
  – Irgi neatsimenu. Nei vieno iš trijų,– pasakiau. – Ir  prašau nesakyk, kad tai juokinga. Tai vienas iš manęs mirštančio epizodų. Pats tokios užmaršties gėdinuosi,  bet deja, deja. Jau daug dalykų manyje numirę Tačiau  tuo pačiu metu į tą pačią atmintį kažkas ateina iš  senesnių laikų.  Apsigyvena. Keistai  atsimena.  Gabalais. Žemė slysta ir po kojų, lazda krenta iš rankų, o
kiti taria: „Drūtai, seni, atrodai. Džiaugtis reikia, kad gyveni.“
  Ne, aš jau taip nemanau. Ir būtų dar liūdniau, jeigu į pasimatymus neateitų numirėliai. Su jais, kaip suprantu, dabar man lengviausia. O jeigu ir jie išnyktų?  Tuščia, tuščia, tuščia. Suprantu, kad viskas lyg ir vietoje, bet iš tikrųjų tuščia. Tačiau apie ką aš, a? Su kuo taip, a? Tu čia, Poe? Ten, mūsų knygelėje „Eilėraščio sėja“ aštuntame puslapyje yra  eilėraštis „Slenkstis“. Poe, būk    gerutė, paskaityk jį man.

Kai į eilėraštį parsinešiau
Gimtosios pirkios slenkstį,
Ant jo prisėdo žilagalviai du.
Pasakė motina:
– Seniai, sūnau, jau buvome kartu.
O tėvas, palingavęs sunkią galvą,
Vis prašė slenksčio neišnykti kur,
Kad net tuomet,
Kai negalės su motina pareiti,
Nebūtų vieniša
Ir atmintis
Neliktų be namų.

  – Prašau, perskaityk, Poe.
  – Betgi, dzieduli, pats padeklamavai. Visą. Su visa  gramatika ir sintakse. Nė trupinėlis nenubyrėjo.
  – Ir vis dėlto perskaityk,– neatslūgau prašyti. Tartum suvokiu, tartum ne, kad tai dar vienas  iš mirštančio savęs epizodų. Geriau, kad jų nebūtų, bet jie yra. Kaip juos išvaikščioti?
Žvilgt į Šklėrių pusę, o ten jau ir jų beveik nesimato...

2. Nuorašas nuo paveiksliuko

  – Pelėda,  pelėda, kaip tau ne gėda, – girdžiu pažįstamą kuždesį. Tai ji, Poe (poezija).
  – Ar kas atsitiko?
  – Kas gali blogiau atsitikti, Pranuci, kai blogiausia anksčiau atsitikę. Maniau, kad bent tu suvoksi, jog nieko nėra blogiau, kaip su baliais, maršais bastytis žmogui po savo senatvę ir dėkoti: O Dangau, ačiū. Laimingas esu. Ne čia, Pranuci, šiuos žodžius reikėtų kalbėti, o Ten,  danguje. Ir gerokai anksčiau, bent prieš dešimt metų ar apie tiek.
  – Betgi ir bjauri esi. Ir ką tau pasakyti, a?
  – Man kaip man. Ką pasakysi – priimsiu. Tokia jau mano dalia. Mano ir Pro (prozos). Ji priklauso nuo žmogaus. Tačiau smagiau man tave būtų matyti kažkur danguose. Peklą atvargti už nuodėmes galėtum ir ten. Tai ne joks pasiteisinimas, kai pasilieki istorijos vyksmui trukdyti ilgiau, negu protas paliepia.
–  Betgi ir tu, Poe (poezija), ir Pro (proza) žinote, kad niekam nesisiūliau būti trukdžiu, į kokį rodai. Pro pasakytų, bezdalas esi,  dzieduli, bezdalas. Tačiau kad į žemę savanoriu lįsčiau, tai irgi, gerbiamoji, atsiprašau. Kvėpuok pro burną jeigu neišmanai, kaip kitaip atsikratyti manęs.
  – Kvėpuoti pro burną? Bezdalą? Še tau, boba, devintinės! Tai jau labiau  panašu į besmegenį, kuomet ir smegenys iš galvos iškritę. Ar apipuvę. Dvokia. Tačiau argi dyvai, kai žmogus jau perlipęs per aštuoniasdešimt vienerius? 
  – Taip nuo  paveiksliuko nurašiau. Matyt, kad žmogaus senatvės  reikalai ne tik man ir tau, Poe, rūpi.
    Buvo vasario 1-ji. O už lango lietus, lietus. Ir Celsijus su kelias laipsniais šilumos. Jaučiau, kaip krūtinėje sunkiai alsuoja man  prasidėjusių aštuoniasdešimt antrųjų metų  trečioji diena. O Poe? Ji nepyksta. Ir aš žinau, kad  ji tikrai nepyksta. Vaikšto po sielą, šiaušia į bangeles nuotaiką ir štai, atsiradus progai, jau kartu su manimi niūniuoja:

  Patylėti reikėtų,
  bet nenoriu tikėti,
  kad po pauzės tylos
  kažkas atsitiktų kitaip.
  Visi vėjai pritilę,
  visos šviesos prigesę,
  net ir Dievas kažkur
  užsimiršo sugrįžti į krašto peizažą.
  Pirmą kartą per šimtmečius mano
  nėra kaip nulipdyti iš sniego save
  Ėgi, broli, broleli,
  garbus besmegeni,
  negi reikėsią kukuot gegule?
  Nežinau, kaip atrodytų laikas
  jeigu išties besmegeniais
  sunokusi mano karta
  pasijaustum poetais, giedoriais.
  kaip kad amžiną atilsį Petras Zalanskas
  arba, tarkim, kaip kad šiandieną
  netgi ir aš.
 
  Patylėti reikėtų, 
  betgi nenoriu, oi – ne!

Dievas davė man daug ką. Pyktį taip pat.
  Tai pirmoji frazė, kuri  atėjo į  galvą šios dienos rytą „nutūpus“ savo drevėje. Pagalvojau, kad gal dar šis tas kažkokia prasme pažibėtų senos pelėdos užsiėmimuose, jeigu išgirdęs jautresnes frazes ir ateityje nepalikčiau jų nupūsti užmarščiai. Ir šit suklustu:
  Kodėl ji, ši frazė, tokia? Kodėl jai prireikia atsiversti būtent dabar? Kodėl ji užsilieka?
  Prisiminti savo pyktį, jo proveržius man daug pastangų nereikia, bet keblu pasakyti, kodėl ši mintis dingtelėjo smegeninėje dabar. 
  Atsiverčiau dienoraštį ir užrašiau tai, ką dabar (ir bet kada) galima  perskaityti, taip suteikiant galimybę ir pamąstymams neužsiblokuoti per užmarštį.

Ačiū VISIEMS, kad atėjote per ŽODĮ bent  sekundę kitą pabūti su manimi. Bent jau skaitydamas Jūsų žodžius tikėjau (ir dabar tikiu), kad kiekvienam dar suspėsiu, surasiu laiko padėkoti. O dabar AČIŪ! Tiesa, drįstu prisipažinti, kad man asmeniškai tai viena iš liūdniausių švenčių (balių), kurią esu apturėjęs per 81 metus. Nieko prieš, jeigu  daugiau tokių man nebūtų.

Prisiminiau dainelę ir pats save ja krutinu
kad bent siela neapmirtų:
Lietus lyja, darganoja,
Ar giedra dienelė...
Marš, marš, kareivėli.
Botagas jau nedaug padeda.