PAMELAVIMAI IR IŠPAŽINTYS ŠKLĖRIAMS

5. Ėjo į  Lietuvą I.

  Jaučiu, kad ir archyvas atgyja. Jis nedidelis, bet netvarkos ir dulkių daugiau negu žinojau. Ilgą laiką net visai užmirštas buvo, tačiau dabar atsiradusi ir jo trauka – ne kasdien, bet per savaitę atsirandu ne kartą ir jaučiu, kad buvusi mirtina tyla atgyja į gyvastį. Kažkas sušnibžda, pakosėja, taria žodį, dar kažkaip pakalbina, pakibina ir net padainuoja, tačiau akyse aiškumo nėra – vis šešėliai, šešėliai... Suprantu, kad senatvėje, kai klausa atbunka, man atsiradus prie archyvo, ji netikėtai pasidaro jautresnė, imlesnė. O akys? O regėjimas? Po truputį įsitraukiu į archyvinę būtį – valau dulkes, skaitinėju pageltusius, išblėsusių raidžių tekstus ir man nenuobodu. Tikiu, jaučiu ir net žinau, kad zujantys aplink šešėliai būtinai išsiryškins į gyvus atvaizdus, gyvą žmonių ir jų aplinkos būtį ir tuomet... Bent jau ne taip, kaip dabar.
  – Kantrybės, Pranuci, kantrybės,– netgi panosės murmėsiu raminuosi, vis protingiau suprasdamas, kad archyvai visuomet padaro tai, kas jiems priklauso, ko iš jų tikimasi ir bėda, kad kažkas dar vis užkliūva žmoguje, išmokstant susikalbėti su tais, kurie prisistato kaip, sakyčiau, šešėlių sinonimai, pakaitalai. Bendravimas su jais laidžia atsiminti ir konstruoti realybę, būti jos sapnais, pasinerti į būtų laikų gyvenimus. Nerūpi suvokti, kur esi. Imitacija pagirtinai stipri ir jaučiuosi, kaip praeitų laikų Šklėriuose.
  – Sustokite! Ar girdite, Šklėrių žmones, ką Jums sakau? Sustokite! – pagautas azarto nuo vežimo prie vežimo mėtėsi šešėlis T. Regis, jis čia buvo vienintelis, kas dar galėjo sustabdyti Šklėrių persikėlimą į Lietuvą:
  – Sustokite! Ar suprantate, ką darote? Tai išdavystė! Tai atsiprašant kiaulystė, o ne patriotizmas ir meilė Lietuvai. Negalima šitaip! Iškinkykite savo vežimus, – ir pripuolęs prie kito šešėlio: – Agota, Adomulio Agota, iškinkyk savo arklioką. Būk ta Agota, kuri pirmoji supranta, kad šitaip negalima.
  – Pone, nešaukite taip, – nepasidavė įkalbinėjimui Agota ir patarė: – Geriau suskaičiuokite, kiek metų kaip mes einame į Lietuvą. – Ir jau suklususi: – Betgi iš kur jūs mane žinote, pone? O gal jūs žinote ir mano vyriausiąjį brolį Joną. Jis buvo savanoris. Aš dar lopšyje buvau. Tai skaičiuokit, pone, kiek jau metų, kaip mes einame į Lietuvą. O dabar va, ačiū Dievui, sėdžiu vežime: į Lietuvą išvažiuoju. Gal Dievulis pagaliau padės. Ne, ne, pone, čia nėra tokios jėgos, kuri mane ir visus mus sulaikytų, – kalbėjo Agotos šešėlis ir it prisiminęs: – Tai, sakai, kad nebuvai ten sutikęs mano vyriausiojo brolio Jono, Lietuvos savanorio? – Ir nedaug laukus, timptelėjo vadeles:
  – Noooo!.. Noooo! Krutėkim!...
  –Trrr! tprūūūū – stabdė arklį šešėlis, kurį čia žymiu raide T. Nors jo balsas man pažįstamas, žinomas, bet ne be rizikos suklysti. Ir darbas jo nelengvas. Nesimanė, kad vienas jį gebėtų padaryti, o pasistengti geriau, atrodė, kad jau neįmanoma.
  – Žmonės, puikiai suprantu, kas darosi jūsų krūtinėse, širdyse. Bet... Dievuli tu mano! negalima šitaip. Visi išvažiavę, palikę savo žemę, namus svetimiems, jau niekuomet negalėsite sugrįžti... Adomulio Agota, Lietuvos savanorio sesele, – prašė ir meldė šešėlis T, – turėtum suprasti, kodėl taip kalbu. Žiūrėk: kryžius... Kokia sopulinga Jėzaus kančia po juo, bet nei kryžiaus nuo pečių, nei erškėčių vainiko nuo galvos nenumetė. Ir teka kraujas, pervertos ietimi krūtinės, bet... bet juk žinai, Adomulio Agota, kad atėjo jo prisikėlimo diena.

Reikėjo gerai žinoti šilinių dzūkų krašto istoriją, kad jo kančia lygintumei su Kristaus kančia po kryžiumi. Pagaliau, perdėta tai ar ne, net ne apie tai kalba – Vilniaus krašto lietuviai, būdami savo žemėse, ir prie Lietuvos su laikinąja sostine Kaune apie du dešimtmečius gyveno lenkų okupacijoje. Ir va Marcinkonių krašte atsirado tokia galimybė – persikraustyti į Lietuvą. Todėl ir Adomulio Agota su Šklėrių kaimu negalėjusi ja nepasinaudoti.
  – Pone, – atsiliepė jos šešėlis šešėliui T, – Jėzaus Kristaus, mūsų Viešpaties kančią čia žinome visi. Visa Kabelių parapija. Katalikai gi, bet mes maži žmonės, mes nesilyginame su didžiausiais dangaus sūnumis, – pasakė ir vėl apie tai, kas labiausiai rūpėjo: – Pone, o gal žinai kitą mano brolį? Petrą? Kai jį ėmė tarnauti lenkų kariuomenėje tai nusišypsojo ir tarė: matys jie mane joje kaip savo ausis. Ir išėjo į Lietuvą. Ir ten tarnavo Lietuvos kariuomenėje. Ką? Jūs ir mano brolio Petro nematėte? Nesutikote? – stebėjosi ir nenorėjo tikėti Adomulio Agotos šešėlis ir patampydamas vadžias ragino arklį:
  – Nooo! Noo! Važiuojame į Lietuvą...

  Įkvėpiau į krūtinę oro tiek, kad senoji kaip neteptas vežimas net sugirgždėjo: Adomulio Agota, Agota Adomulio... Negi tai dar vienas Šklėriuose išnykęs Karlonų kelmas? Palauk, palauk, Adomulio Agota, leisk man dar dienelę kitą atsikvėpti. Kažko daug nepamenu, bet Bladuką atsimenu. Taigi ar nesi jo moteriškė, Adomulio Agota? Atsimenu ir tave. Kad ir ne kažin kaip, bet... ar ne paskutinį kartą grybaujančią mačiau?.
– Dar grybaujat, tetule?
– Dar, vaikeli, dar. Netgi ir pažinau. Taigi Karlonų Vincos ir Stepkos Pranas. Kai karieta važiavai, mano svecas buvai...