Diena tokia,
kad motiną miniu,
bandydamas atgal sugrįžt į sapną.
Šįkart be žodžių Ji,
tik reginy,
beje, gražesnė negu bet kadaise.

O sako – numirė.
O sako – iš tenai negrįžta.
O sako – nieks nežinome
kaip ten ir kas.

Aš savo motinos
mirties nepamenu
ir nemanau,
kad šitaip nubaustas atmintimi.
Ten, Šklėriuose, jos amžinas pasaulis.
Mirtis negali jo atimt.
O Šklėriai?
Jie kelionėje, keliauja,
šiandieną čia, o ryt?
Žemėlapiai jų negeba pavyti.

Nelyg į sterblę juos susėmusi,
neleidžia Šklėriams motina išsibarstyti –
su jais lig trupinio, lig mažmožio
kartu, kartu...

Stebukle, neapsnūsk
ir būk, ir būk,
nors netikiu, kad motina tau leistų
kažką gudresnio sumanyti.

Ar reik stebėtis, kai girdi,
kad daug kas bus kitaip..
Čia pat juk, Žmoguje,
sukilo ji. Coronaviruso būtis,
atrodytų, iš nieko lyg,
kaip kad kadaise Visata.

O taip!, o taip!
Aš suprantu, beje,
kad visa tai, ką čia kalbu,
labai nerimta,
bet vis dėlto išnoko laikas
priimt į savo žmogiškąją dalią
pasaulinę galybę ir realiją –
dar negirdėtą karą
kuomet visur jis –
gurkšnyje vandens ir  duonos kąsnyje
šovinyje ir Viešpaties kryželyje.
net tėvo, motinos ar mielo draugo saujose,
į delnus sveikinimui ištiestus

Nepykite,
bet rankos nepaduosiu jiems.
Sukilę smegenys kaip prakeikimą kalba:
Karlonavirusas esu..
Dievai pakilo būti dar aukščiau,
o Mefistofelis, bažnyčios poterius išmokęs,
kaip amžinąjį maistą (eucharistiją)
dalija pats save.

Nelaukei, kad dainuočiau Tau,
to priežastis svarbi – nesu italas.

Na, žinoma, ir aš mačiau,
kaip jis tarp žemės ir dangaus,
nors ir ne angelas,
tačiau kaip angelas,
pakibęs balkonu
į miestą arijomis gieda.

Kiek būsiu, kiek nebūsiu, o giesmė išliks
net nepasakiusi solisto vardo.
Beje, tai nesvarbu dabar,
kai plėstis nesiliauja reginys –
balkonais atsiplėšusi tarp žemės ir dangaus
ne ji viena, Italija,
pritvindė erdvę arijomis

ir aš su savo balkonu iš Lietuvos –
įsiterpiu netrukdamas ir savas

Nelaukei, kad dainuočiau Tau?
Aš irgi nemaniau,
kad dirigentas it ranka,
palietęs petį batuta,
pasiūlys burną kauke prisidengti.

Vienintelis visur

Jei tai eilėraštis – tegu!
Tik jo data – ne šiandien ir ne vakar.
Kiek beatsimenu,
man laiko visuomet pakako
mąstyti Viešpatį
kai akys – ausys pilnos Jo
žinojimo taip pilna galva:
(vienintelis su begalybe Savyje,
ir nieko, kas daugiau,
ir nieko, kas iš rankų Jo
šalia ar kur kitur).

Ir nejaučiu, beje,
kad man tai per sunku žinoti.
Regiu netgi daugiau –
kaip vėl galaktikos,
gesindamos SAVE nebūtimi
atgal į NULIO laiką grįžta
iš kur startavo Visata.

Ir aš, bažnyčiai negirdint, mąstau:
juk, Dieve, taigi Tu.
Ne vardas čia svarbu;
svarbiausia, kad Vienintelis esi,
esi Visur...
--------------------
prof. Jonas Grigas: Visata atsirado iš nieko.

Kaip  sanitaras  žvėryje...

Mylėkime,
neužsidarę durų niekada
ir glausti prie širdies dėl to nereikia,
mylėkime per supratimą, per mintis, per laisvę,
tikėjimu ar netikėjimu Dievu.

Kai priglundu prie dvasios potyrių,
net nejuntu kada ir rožinis
iš pirštų nežinia net kaip išslysta.
Girdžiu, kaip aikteli suskambusios varpais  bažnyčios,
bet  Meilės  žodis
įsikandęs į dantis:

– Mylėkime visaip: giliau, plačiau,
visus lig paskutinio, 
net ir per tuos,
kurie  rožančiaus niekuomet nelaikę,
kad neapykanta prasmingos meilės kasdienybėje
kaip sanitaras žvėryje...

Sustok, sekunde

Neįprasta,
gal netgi nauja tai,
tačiau sustok, sekunde,
kuomet tyla stebuklo prašo –
į tavo mažą trupinėlį
kaip skaidrią ašarą
susižėrė vaivorykštės dangaus,
nors, regisi, taip negalėję būti,
bet kaip gražu, kaip gera,
kai iš kažkur giliai į sielą
ateina Trys Karaliai
kaip į Betliejų kažkada.
O ne, aš, Dieve, ne sapne
ir man nereikia liudyti tiesos,
kur, kaip, kada užgimęs Kristus
Vienok, ir aš kol kas
taip pirmą kartą sužinau
stebuklo pajautą galingą.
Atsimenu, žinau, netgi matau
kad daug aukščiau dienos šviesa pakilo,
negu išminčiams patikėta
žvaigžde ir savimi kasmet paliudyti,
kur, kažkada ir kaip
mums gimė Jėzus Kristus.
Ir štai dabar girdžiu, kaip Kasparas,
kaip Merkelis ir Baltazaras
atėjo po mane pasidairyti.
Sekunde, būk. Tu man protinga.
Su jais ir aš dairausi po save –
kiek daug - nedaug šio darbo bus.
gal būt net jie nežino
bet pirmas įspūdis neįtikėtinas,
kad šitiek daug Savęsp šalies
įsišviečia mažoj sekundėje...

Kelionė tęsiasi... 

Sustojo laikas.
Man jis – kaip traukinys, 
kai durys užtrenktos,
o ir  langai pritemę vakarais rudens.
Esu. Dar būsiu,
bet savęs išleisti į pasaulį negaliu,
o tai, ką savyje (Savęsp šaly) turiu
pavirsta eteriu
ir į paveikslus nesidažo.
Tačiau žinau, ar bent tikiu,
kad šita būsena išliks traukinyje.
Prisėsime kartu
prie to  paties kavos puodelio –
nereikia jau turėti  man daugiau.
nereikia  traukinio kelione varginti –
pakvipusi kava garais i dangų kelia.
Ar supranti?
Va taip prasideda dangus –
kelionė  tęsiasi,
garuoja kūnas kaip kava,
save kaip tirštį
pasilikdamas stotelėje.

Pušies šakelė

Nežinau, kaip tave iškalbėsiu,
nors mažutė,
atsiminti net tokią sunku,
bet man reikia, į pradžią sugrįžus,
paregėt ne kitokią, o tą,
šakele prie pat kojų
sumaniusią augti,
kad, pakilus virš krašto šilinių,
palinguotum jam, Viešpačiui mūsų,
įsileidus į širdį šaknis.

Gali būt, kad
kartoju šią muziką daugelį kartų,
kad po kojomis mano
ją kasdien muzikuoja
šaltiniai švariausi,
lietų per smėlį sugėrę
ir pakėlę atgal,
per įstybusias augti pušis
kad lietus danguje nepranyktų.

Aš nedaug suprantu,
kaip, įžėlus mažu daigeliu,
savimi visą kraštą apsėjai,
pušie.

Nedrąsu man paglostyt kaip Dievą tave,
bet kažkas užsilieka svarbaus,
ką dar reikia prie Viešpaties rasti.
O dangaus (ir kalnų)
man pakaktų ir tiek,
kiek surasčiau įkritęs
į tavo, pušele, viršūnę.

Prisiminiau Pro ir Poe. Netyčia. Ir netyčia užrašiau:

Abi nutilo.
Ak, nenaudėlės!..
Ir vėl kažkaip meluosite, 
kodėl taip atsitikę.
Ne pirmas kartas, mielos mano,
kai nesinori pasakyt teisybės.
O aš, kaip jau seniai,
norėčiau, kad daugiau tokių,
kaip judvi kad, Pro ir Poe,
abi lig šiolei kaip kadais,
vis mintimis,  kaip drabužėliais
dangstotės kasdien kitaip.
Man, seniui, jau madų per daug nereik,
nors nesakau, kad negražu,
pažiūriu, šypteliu, dar pratariu:
ėgi, rupūžkės, baikit savo išdaigas,
pasaulio nepralenksite jomis.
Į mūsų raštus – marš!
kur dar ir aš gebu
žodžiu kitu paslampinėti.
Nepeikite, kad šitaip pagiriu save:
praaugau Žmogų,
kaip vystyklus, kaip lopšį kažkada,
kaip savo šimtmetį dabar
kuris, kaip suprantu,
manęs dažniausia nepažįsta.
ramindamas save išpažintim:
ramybės jam,
Pranucis kalbasi su Dzievuliu.

9. Dairantis savęs kaip Visatos dalyvį (darinį)

O čia kas gi?
  Sprendžiant pagal datą tik metai praėję, kai šis raštas pirmą kartą pateko man į rankas, o ant jo jau – žiūriu – ir archyvinės dulkės nusėdo.  – Ėgėgė, Pranuci,– gėdinu save,– kvaila manyti, kad jei kažką priglaudi archyve, kad ir gražiausiai įpakavęs, tai ten  –  kaip Dievo ausyje. Ne, ne, ir ten ramybės nėra, ir ten tiksi laikrodžiai ir slenka laikas, o rūdys įsiėda kaip į geležį; triuša, dūla popierius ir blėsta raidės, blanksta užrašai.
  Pakėliau arčiau akių tekstą, apie kurį čia kalbu, o jis taip dėlioja reikalą:

  „ Laba diena, radau tokią informaciją apie Lietuvos kariuomenės karius savanorius: Karlonas Jonas, Adomo sūnus. Gimė 1901 01 21 Šklėrių k. Marcinkonių vls. (Varėnos r.). Tarnavo sav. 1920 06 19 – 1922 10 06.
1928 m. gyv. Trakų apskr. Vievio stotyje. Apdovanojimo liudijimas Nr.1781, išduotas 1929 03 20. Gal jis Jūsų giminaitis? Gal turite jo nuotrauką?“
 
  Ir štai dvasioje vėl įspūdis toks, lyg būčiau atsiradęs  anapus lopšio., kuomet manęs lopšyje dar nėra – prieš šimtą ir daugiau metų. Juokinga, nesuprantama, keista, tačiau krašto peizažas irgi ne kitoks – irgi kaip prieš šimtą metų. Kitaip patikėti neįmanoma, kad ir televizorių įsijungus ar diktuojant į kompiuterį savo raštus.
Senasis laikas atsiveria savo būtimi taip, kad nuo jo  neįmanoma atsižegnoti ir prasideda jis toli už lopšio: kokį tai laiko tarpsnį privalau pabūti su juo kartu, pats save tokį būties dalyvį pajausti, pamąstyti ir pripažinti, kad mano biografija gerokai turtingesnė negu rodau sutalpindamas ją į savo kaip žmogaus pragyventus  dešimtmečius. Lopšys ne kad ateitum, lopšys jau atėjusiam. Ir man jau nebūtų staigmena, jeigu kažkas patikintų, jog ne pirmą kartą į lopšį atėjęs arba kad ateis laikas, kai ir vėl reikės tai kartoti. Ir todėl darosi žingeidu, kaip aš atrodantis laiko tarpuose nuo lopšio iki lopšio.
  Gal manote, kad laimingas, jog paprastą mintį  taip  nepaprastai  iškalbu? Žinau ko reik, kad būtų geriau:

Energijos trupučio –
mažo džiaugsmo,
kad žodyje išgirsčiau tolumas
nutįsusias iki manęs.
Kai savo būtį ne akimirkomis pamatuoju,
geriausiai suprantu –
ji visąlaik kažkaip, kažkur yra.

Čia specialiai palieku tarpsnį pauzei, kad skaitydamas  nepaskubėčiau. Man darosi nesmagu, kad tai, ką galėjęs sužinoti anksčiau, deja, taip neatsitikę. Nedrąsu pasakyti, kodėl taip. Norėdamas kažkaip pasiteisinti, vis įtikinėju, kad, girdi, kiekvienai veiklai yra skirtas savo laikas, tuomet nesunkiai regisi, kad savęs buvimą už žmogaus ribų protingiausia palikti jo senatvei. Taip tai taip, galvoju, betgi ar tai reiškia, kad ji išgali tokį darbą atlikti?
–  Ne. Tikrai – ne , – tariu pats sau, per užtrukusį  senatvės laiką suspėjęs įtikėti, kad tai vienas sunkiausių  darbų, kuriuos iki šiol pažinęs. Nes toji būtis, kuri dar  neatėjusi iki žmogaus lopšio, atkakliai ištikima nuostatai, kad iš  niekur niekas neatsiranda. Aš
ją taip liudiju:

Ji – išmintingai amžinybe pagerbta 
visatos atomu, jos mintimi, dalia.
Ir man smagu parodyti:
štai Žemė poilsiui,
keliaujančius priėmusi nelyg į lopšį,
įvardindama juos bendru vardu – gyvastimi.
Čiulbėki, paukšti,
žioge, muziką pagriežk,
žalty, karaliumi pažaisk,
karūną užsikėlęs ant galvos,
užkrėsdamas šiuo žaidimu ir žmogų...
O man dar reikia daug giesmių,
kad savo praeitį LIG lopšio sužinočiau –
kažkas iš ten atsiliepia,
kažkas į buvusį mane parodo,
bet suvokimai į portretą neskuba ateiti,
dar vis neiššifruoti...
prie duonos mano,
prie vandens stiklinės,
prie gramų šimto (ar dviejų),
baltos kaip angelas degtinės.

  Vėl žvilgt nuo poezijų, nuo tokių savo pamąstymų į užsigulėjusią žinią, pasiųstą man Danutės  Valentukevičienės dar anų metų sausio pradžioje ir  netyčia suprantu, kad ją, Danutę, kur kas geriau žinau kaip Kabelių parapijos emuziejų. Žinoma, ačiūdie, kad dar suvokiu, jog reikia bent sau šyptelėti panosėje, bet,  bet... Iš tiesų, kam ji, tokia šypsena reikalinga? Būna,  kad geriau pasisekus, ir po žmogų išvaikštome kaip muziejų ar archyvą. Basi ar apavę kojos šlepetėmis,  taigi apvaikštome ne kojomis, betgi nepasakyčiau, kad tai  padarome „apvaikščiodami“  galva. Sakyčiau, apvaikštom tuo savimi, kuris sutelktas sieloje. (Gal dvasioje?)
  Dabar jau ir tuo nesistebiu. Dabar jau vis dažniau  pasijaučiu, kad esu dalyvis įvykių, kurių ne taip seniai netgi nežinojęs juos buvus...