PAMELAVIMAI IR IŠPAŽINTYS ŠKLĖRIAMS

Prisiminiau Pro ir Poe. Netyčia. Ir netyčia užrašiau:

Abi nutilo.
Ak, nenaudėlės!..
Ir vėl kažkaip meluosite, 
kodėl taip atsitikę.
Ne pirmas kartas, mielos mano,
kai nesinori pasakyt teisybės.
O aš, kaip jau seniai,
norėčiau, kad daugiau tokių,
kaip judvi kad, Pro ir Poe,
abi lig šiolei kaip kadais,
vis mintimis,  kaip drabužėliais
dangstotės kasdien kitaip.
Man, seniui, jau madų per daug nereik,
nors nesakau, kad negražu,
pažiūriu, šypteliu, dar pratariu:
ėgi, rupūžkės, baikit savo išdaigas,
pasaulio nepralenksite jomis.
Į mūsų raštus – marš!
kur dar ir aš gebu
žodžiu kitu paslampinėti.
Nepeikite, kad šitaip pagiriu save:
praaugau Žmogų,
kaip vystyklus, kaip lopšį kažkada,
kaip savo šimtmetį dabar
kuris, kaip suprantu,
manęs dažniausia nepažįsta.
ramindamas save išpažintim:
ramybės jam,
Pranucis kalbasi su Dzievuliu.