PAMELAVIMAI IR IŠPAŽINTYS ŠKLĖRIAMS

9. Dairantis savęs kaip Visatos dalyvį (darinį)

O čia kas gi?
  Sprendžiant pagal datą tik metai praėję, kai šis raštas pirmą kartą pateko man į rankas, o ant jo jau – žiūriu – ir archyvinės dulkės nusėdo.  – Ėgėgė, Pranuci,– gėdinu save,– kvaila manyti, kad jei kažką priglaudi archyve, kad ir gražiausiai įpakavęs, tai ten  –  kaip Dievo ausyje. Ne, ne, ir ten ramybės nėra, ir ten tiksi laikrodžiai ir slenka laikas, o rūdys įsiėda kaip į geležį; triuša, dūla popierius ir blėsta raidės, blanksta užrašai.
  Pakėliau arčiau akių tekstą, apie kurį čia kalbu, o jis taip dėlioja reikalą:

  „ Laba diena, radau tokią informaciją apie Lietuvos kariuomenės karius savanorius: Karlonas Jonas, Adomo sūnus. Gimė 1901 01 21 Šklėrių k. Marcinkonių vls. (Varėnos r.). Tarnavo sav. 1920 06 19 – 1922 10 06.
1928 m. gyv. Trakų apskr. Vievio stotyje. Apdovanojimo liudijimas Nr.1781, išduotas 1929 03 20. Gal jis Jūsų giminaitis? Gal turite jo nuotrauką?“
 
  Ir štai dvasioje vėl įspūdis toks, lyg būčiau atsiradęs  anapus lopšio., kuomet manęs lopšyje dar nėra – prieš šimtą ir daugiau metų. Juokinga, nesuprantama, keista, tačiau krašto peizažas irgi ne kitoks – irgi kaip prieš šimtą metų. Kitaip patikėti neįmanoma, kad ir televizorių įsijungus ar diktuojant į kompiuterį savo raštus.
Senasis laikas atsiveria savo būtimi taip, kad nuo jo  neįmanoma atsižegnoti ir prasideda jis toli už lopšio: kokį tai laiko tarpsnį privalau pabūti su juo kartu, pats save tokį būties dalyvį pajausti, pamąstyti ir pripažinti, kad mano biografija gerokai turtingesnė negu rodau sutalpindamas ją į savo kaip žmogaus pragyventus  dešimtmečius. Lopšys ne kad ateitum, lopšys jau atėjusiam. Ir man jau nebūtų staigmena, jeigu kažkas patikintų, jog ne pirmą kartą į lopšį atėjęs arba kad ateis laikas, kai ir vėl reikės tai kartoti. Ir todėl darosi žingeidu, kaip aš atrodantis laiko tarpuose nuo lopšio iki lopšio.
  Gal manote, kad laimingas, jog paprastą mintį  taip  nepaprastai  iškalbu? Žinau ko reik, kad būtų geriau:

Energijos trupučio –
mažo džiaugsmo,
kad žodyje išgirsčiau tolumas
nutįsusias iki manęs.
Kai savo būtį ne akimirkomis pamatuoju,
geriausiai suprantu –
ji visąlaik kažkaip, kažkur yra.

Čia specialiai palieku tarpsnį pauzei, kad skaitydamas  nepaskubėčiau. Man darosi nesmagu, kad tai, ką galėjęs sužinoti anksčiau, deja, taip neatsitikę. Nedrąsu pasakyti, kodėl taip. Norėdamas kažkaip pasiteisinti, vis įtikinėju, kad, girdi, kiekvienai veiklai yra skirtas savo laikas, tuomet nesunkiai regisi, kad savęs buvimą už žmogaus ribų protingiausia palikti jo senatvei. Taip tai taip, galvoju, betgi ar tai reiškia, kad ji išgali tokį darbą atlikti?
–  Ne. Tikrai – ne , – tariu pats sau, per užtrukusį  senatvės laiką suspėjęs įtikėti, kad tai vienas sunkiausių  darbų, kuriuos iki šiol pažinęs. Nes toji būtis, kuri dar  neatėjusi iki žmogaus lopšio, atkakliai ištikima nuostatai, kad iš  niekur niekas neatsiranda. Aš
ją taip liudiju:

Ji – išmintingai amžinybe pagerbta 
visatos atomu, jos mintimi, dalia.
Ir man smagu parodyti:
štai Žemė poilsiui,
keliaujančius priėmusi nelyg į lopšį,
įvardindama juos bendru vardu – gyvastimi.
Čiulbėki, paukšti,
žioge, muziką pagriežk,
žalty, karaliumi pažaisk,
karūną užsikėlęs ant galvos,
užkrėsdamas šiuo žaidimu ir žmogų...
O man dar reikia daug giesmių,
kad savo praeitį LIG lopšio sužinočiau –
kažkas iš ten atsiliepia,
kažkas į buvusį mane parodo,
bet suvokimai į portretą neskuba ateiti,
dar vis neiššifruoti...
prie duonos mano,
prie vandens stiklinės,
prie gramų šimto (ar dviejų),
baltos kaip angelas degtinės.

  Vėl žvilgt nuo poezijų, nuo tokių savo pamąstymų į užsigulėjusią žinią, pasiųstą man Danutės  Valentukevičienės dar anų metų sausio pradžioje ir  netyčia suprantu, kad ją, Danutę, kur kas geriau žinau kaip Kabelių parapijos emuziejų. Žinoma, ačiūdie, kad dar suvokiu, jog reikia bent sau šyptelėti panosėje, bet,  bet... Iš tiesų, kam ji, tokia šypsena reikalinga? Būna,  kad geriau pasisekus, ir po žmogų išvaikštome kaip muziejų ar archyvą. Basi ar apavę kojos šlepetėmis,  taigi apvaikštome ne kojomis, betgi nepasakyčiau, kad tai  padarome „apvaikščiodami“  galva. Sakyčiau, apvaikštom tuo savimi, kuris sutelktas sieloje. (Gal dvasioje?)
  Dabar jau ir tuo nesistebiu. Dabar jau vis dažniau  pasijaučiu, kad esu dalyvis įvykių, kurių ne taip seniai netgi nežinojęs juos buvus...