Visiems linkiu gerų (pačių geriausių kiekvienam) Naujųjų, o pats  pabandysiu atidžiau įsižiūrėti kaip atrodo gimtoji sodyba. Nesislapstysiu. Kartu su Kandžiuku ant rankų.

Kažin ar verta po tokia antrašte sukaupti kažkokių  užrašų rinkinėlį? Tačiau tikra, kad  šioje dienoje šviesos viena minute daugiau. Neabejotina, kad rytoj,  matuojant  dieną laiku, joje šviesos dar daugiau. Gal net iki Joninių taip, bet jų dar reikia sulaukti. Tačiau kaip sužinoti, ar taip, ar bent  panašiai ir mano galvoje?
  SVEIKINIU VISĄ  „RAŠYK`Ą“ SU KALĖDOMIS,  TAČIAU BE SENIŲ.

Vakar džiaugėsi tamtyč, jog parašęs tiek penketų,  kad pasijutęs genijumi... Šiandien gi džiaugiuosi aš matydamas, girdėdamas, jog visas Rašyk`as  kas kaip užsiėmęs K. Sulavarviu  – vieni gieda jį, kiti poteriauja, treti ir kelinti – ir vėl, ir vėl kaip šventės šurmulyje. Man irgi smagu  pasipuikuoti, kad savyje jį net per sunkiausius laikus išnešiojęs kaip Seneka mieląjį Lucilijų. Aną kartą, pasirodžius jam minutėlei tarpduryje, paprašiau netgi leidimo rašyti laiškus Lucilijaus vardu.
Ar nepaskubėjau, a? Tikriausiai, tačiau ne iš tuščios galvos taip, o priežasčių verčiamas...

Pagaliau parašęs 5. tamyč taip:
Tikiuosi abipusiškumo. Pabodo tau rašyti  vienetus, bet jeigu nori galiu  pratęsti
Kažin, kiek yra priėmusių tokį paslaugos už paslaugą  siūlymą? Nekalbu apie Web. Taip pat ir apie Klaudijų Sulavarvį – ne.

Juoda naktis. Už ją dar juodesnis traukinys ir  juoda palyda, atvedusi tokią naktį persėsti  į tokį  traukinį. Teko. Jėga  jėgą įveikia. Tačiau ji net  nebuvo panaudota. Protu žinojau, kad  absoliutus jėgos perteklius palydos  pusėje.
  Ryte atsikėlęs ramus suprantu, kad jau važiuoju kitu traukiniu, kur ir  pažįstamų paregėjęs. Net šnektelėjęs.

Kada tyliu
peizažai į akis
ateina ošti pasaką ar giesmę.
Nenoriu pasilikti su jomis,
tačiau be jų taip pat – ne kas:
lyg bėgčiau nuo savęs,
bijočiau prisiimti pajuokas,
kad toks netikėlis,
o taikausi surinkti atmintį,
atversti ją proza ar lyra.

Pavasariai jau palikti toli.
Šalna užpustė žalią laiką.
Nepasakyčiau, kad esu kvailys
ir nežinau, koks balius laukia.
Daugiau perkūnijos širdin negu dangun.
Iš jos žaibai supjausto užmojį kilnesnį,
iš jos lyg nuo aukštų kalnų,
išnokus nušliaužia griūtis.

Ne kartą jau žiūrėjau į save,
norėdamas surasti žmogų;
griūties nelaisvėje ir pajautos kitokios –
naktis nemoka atsiskirti nuo dienos,
žmogus – išsaugoti
jaunystės išskobtą autoportretą.
Net darosi, kad nesvarbu
esi ar ne...
Ir tik vėliau, ištirpus griūčiai,
atsirandi nuo pat pradžių.
O Viešpatie, ir vėl bažnyčios skambina,
ir vėl, o Viešpatie, žmogus esu,
ir vėl peizažai į akis
ateina ošti pasaką ar dainą.

Man reikia dar sugrįžti į Savęsp
ir ją išvaikščioti kaip Ašašai
kol kojų padai dar į žemę
pėdas spaudžia.

Širduže, būk narsi,
netgi kelmų prisėjom daug,
kad visuomet be nuomos jie
kelionėse po šitą šalį.
Ji iš tavęs. Vienintelė. Nedaloma.
Nepaisant kaip vadintum ją –
Savęsp ar Ašašai...

Išgirdęs  Svoloč žodį pagalvojau :o  jeigu  mes  visi,  kaip „Rašyk“ darinys  vienu kitu euru ateitume į atstatomą Paryžiaus katedrą? Eurai čia tik  dėl  akių, bet dvasioje, manau, daugiau išgirstume, netgi daugiau negu per visas savo  kūrybas... Ką manote? Ir, beje, ar girdite?

Įdomu  ir prasminga  stebėti,  kaip Paryžiaus katedra tampa Visos Europos katedra. Joks turizmas jai taip nepagelbėjo, kaip jos gaisras. Kažin, daug kas  būtume žinoję apie Jėzų, jeigu ne kryžius?

Tuščia diena. Aha, vyšnios  medelį  persodinau ir tik tuomet  pagalvojau: o gal nereikėjo...