Ne taip seniai, prieš 80 metų

Žinojau, jaučiau, kad dar susitiksime. Žinoma, kalendoriuje. Čia man sekasi gerokai laimingiau. Į taip pažymėtą vietą ateina ir išeina daug aukštybių. Šiandien bene pirmą karta taip kalbu apie žmonės – jų aukštybes, o ne aukštenybes. Taip paprasčiau. Galbūt visus. Detalesnei charakteristikai toks sąvokos „apipavidalinimas“ dar nepaklūsta. Tik nutuokiu, kad protinga pirmiausiai jų aukštybėmis pavadinti tuos, kurie anapus, Anapilyje, kurie pasklidę, išsibastę po aukštybes kaip šviesuliai, kai žvaigždės. Tačiau ne tik. Po aukštybes pasklidę daug visa ko, kas savo šviesas užgesinę. Žemė taip pat. Tačiau šiandieną išskirtinai rūpi susitikti su tavimi, Pranciškau. Sveikinuosi irgi kaip Pranas, Františekas, Pranciškus, o pastaruoju metu ir kaip Pranucis. Ir kas bežino, ar kas nepanorės dar kažkaip kitaip pavadinti. Tačiau toks, užpildęs lopšį žmogaus pavidalu, atsiradau ne taip seniai – prieš 80 metų. Savaitę, kitą pabuvęs nekrikštu, jau keliavau į Kabelius, palydėtas krikštatėvių Malvinos Grigaitės (Valentukevičienės) ir Dionizo Karlono... Sukurta 2019-10-04.