Nespėji kištelėti nosies į „ Rašyk", kaip tuoj pasitinka turgus. Ir  neištrūksi - kur pajudi, ten ir jis. Svetainėje nuo 2006 m. kovo mėn, tačiau  tokio badmečio kaip dabar su tokia gausa  ubagaujančių dar nebuvę. 
Pagaliau ir reklama dažnai kaip su šluota per akis. Įžūli, agresyvi, kad net neišsilaikai riebokai nenusikeikęs.

*****

Gerų Kalėdų visiems...

Yra  daug menkniekių, kurių nesuspėju padaryti, kad  būtų geriau.

ALTER: 
Net ir didiesiems mirus, gyvenimas ir istorija nesustoja. Galima atsigręžiant pasilygiuoti į didingus įvykius, bet kitos kartos palieka senuosius kaip ant seklumos laivus užplaukusius. Mūsų ,,Leičių karalius"  nenuorama yra buvęs. O kad ,,kryžiokams" kailį iškaršė, tai , žinoma, kad jam garbė, bet mūsų kartos kitokių ,,cirkų" yra pridariusios, gal net ne mažiau reikšmingų. Čia šiaip , tik paplepėjimui.

AŠ:
Jeigu dėl paplepėjimo, tai galima ir kitaip - laimėjus Žalgirio mūšį buvo pralaimėti vakarai ir jos kultūra. Gal, sakau, būtų protingiau buvę tą mūšį pralaimėti. Tuomet jau tais laikais Vakarai būtų atėję,
(gal) ir mums dabar dėl to nereikėtų vargti. Kaip manai, ALTER?

8.

... jau neišeina būt kitaip.
Čia, pakraštėly Lietuvos,
Net neaidi  bažnytiniai varpai.
Atrodo, išdejavo savo.

Žiūriu pro lietų.
Kaip gyvena — nematau,
Tačiau matau
Kaip neseniai gyveno...
Dar medis ten
Namais po sodžių aidi
Ir prausiasi rytai gaidžių giesmėm.
Nežino dar,
Kad būsiu jam praeivis,
Nemokantis į tėviškę pareit.

Jau neišeina būt  kitaip.

7.

Naktis su mėnuliu ir įšviestomis jame kalnų dėmėmis. Labai šviesi.  Kaip šalna. Gal ji  ateinanti, bet dar nesimato...

6.

Bastūnas aš
Gyvenime, širdy,
Poezijoje — irgi,
Tačiau kai reikia tarti PAVARGAU,
Tyliu, bijodamas pasenti,
Bijodamas pareiti į namus
Ir...

... o dievai,
Neleiskite atimti beduino žirgą iš manęs
Ir išpustyti dykumas,
Kur net miražai,
Kaip karalių sostai,
Kaip bažnyčios,
Kur aš, nenorintis NAMO sugrįžti.

5.

Dar vis netikras.
Iš miglos išaušęs.
Ir jo apybraižoje
Dar ne viską suprantu.
Kartais matau Jį
Kaip gimtos parapijos bažnyčią,
Sukritusią į medį sienom
Ir virš jų apaugusią stogu.

Eilėraštis?
Tikiu ir netikiu
It būčiau velnias jam ir dievas tuo metu,
Bet miglos sklaidosi,
Bažnyčia auga
Ir jau net giedančią savim girdžiu.
O kitas kartas jau ir vėl kitoks —
Išaušta iš miglos Jis kaip žmogus.

Eilėraštis?
Tikiu ir netikiu
Nors net save apybraižoje jo pažįstu
Ir bijodamas sutikti išeinu,
Nes nežinau, ką tars
Ir nežinau, ką man kalbėti,
Kaip sveikinti, išaušusį žmogum.
Tačiau įsiklausau ir vėl girdėti
Kaip skambina parapijos bažnyčia
Sukritusi į seną medį sienom
Ir virš jų apžėlusi stogu.

4

Išeina laikas.
Jau antai kur vakarykštis!
O aš laikaus
Ir netgi nejaučiu,
Kad savyje bent truputį kitaip.
Rašau eilėraštį vis tą
Kurias jau vakar, užvakar ir net anksčiau. 
Ir, regisi, prie jo dar ir rytoj palinksiu,
Vis nemokėdamas atnešt į žodį gurulį savęs.

Kaip pasivyt tave, o mano laike?
Kam dovanot eilėraštį,
Kurį reikėję iškentėt anksčiau?