8.
... jau neišeina būt kitaip.
Čia, pakraštėly Lietuvos,
Net neaidi bažnytiniai varpai.
Atrodo, išdejavo savo.
Žiūriu pro lietų.
Kaip gyvena — nematau,
Tačiau matau
Kaip neseniai gyveno...
Dar medis ten
Namais po sodžių aidi
Ir prausiasi rytai gaidžių giesmėm.
Nežino dar,
Kad būsiu jam praeivis,
Nemokantis į tėviškę pareit.
Jau neišeina būt kitaip.
2013-10-28 04:11
Manau, kad ne žmogus pagal laiką, o atvirkščiai- jis derina savo žingsnius.
Tiek tų ir pamąstymų, Smalse. Ką tik atsikėliau...(03.45).
2013-10-27 15:28
Man taip pat neišeina kitaip giedot ir žengti į taktą
su laiku.
2013-10-26 14:00
Pranai, jei užmiršai kur tėviškė galiu planą nupiešęs atsųsti :) Yra ten ir gaidžių ir medžių. Yra ir šulinys kur pakeleivis gali atsigerti, ir obelų yra su raudonskruosčiais obuoliukais, Laužavietė, irta yra jei kartais kiltų noras kepsnį passikepti. Yra virtuvėj senas stalas kur Tu ir tėvas kažkada rymojot. Svarbiausiai yra krosnis. Milžiniška krosnis, kuri ne tik kad šildo, bet duoną iškepa, grybus džiovina, tikriausiai ir dzūkiškų bandų iki šiol dar kepa.