5.

Dar vis netikras.
Iš miglos išaušęs.
Ir jo apybraižoje
Dar ne viską suprantu.
Kartais matau Jį
Kaip gimtos parapijos bažnyčią,
Sukritusią į medį sienom
Ir virš jų apaugusią stogu.

Eilėraštis?
Tikiu ir netikiu
It būčiau velnias jam ir dievas tuo metu,
Bet miglos sklaidosi,
Bažnyčia auga
Ir jau net giedančią savim girdžiu.
O kitas kartas jau ir vėl kitoks —
Išaušta iš miglos Jis kaip žmogus.

Eilėraštis?
Tikiu ir netikiu
Nors net save apybraižoje jo pažįstu
Ir bijodamas sutikti išeinu,
Nes nežinau, ką tars
Ir nežinau, ką man kalbėti,
Kaip sveikinti, išaušusį žmogum.
Tačiau įsiklausau ir vėl girdėti
Kaip skambina parapijos bažnyčia
Sukritusi į seną medį sienom
Ir virš jų apžėlusi stogu.