3.

... o šiandien noriu
Paprašyt, širdie —
Atleisk, kad jau sakiau ne kartą,
Esi senutė, pavargai,
Esi ne meilei šitokia padovanota,
Nors irgi — ne akmuo,
Kuriuo galėčiau mesti net į priešą.

Atleisk, širdie,
Tu savo darbą už mane žinai geriau
Ir vėl girdžiu, kaip gieda neišskridę vyturiai

Tegu  ruduo,
Tegu lapus nuo medžių plėšia,
Bet žydi sodas,
Bitės dūzgia it norėtų
Nors vieną kartą iš manęs
Dar paragauti rudenio medaus.

2.

... Net nepastebėjau, kaip pripratau prie Žąsies plunksną. Ir rašalinė atsirado, o kartu su ja ir nemaloni baimė, kad jos kas nors nenusavintų ar — kaip senienos —  neišmestų į šiukšlyną. Net prisiminiau kažkur seniai matytą nuotrauką, kur prie masyvaus, stipriai sukalto stalo lentos pritvirtinta stipria grandine. O ką, — pagalvojau, —  toks įtaisas Traukinio kupė vietos neužimtų. O ką, jeigu paprašyčiau konduktorių tokios paslaugos?
  Prašyti nereikėjo. Po dienos, kitos ogi  žiūriu, kad yra taip, kaip nedrąsiai panorėta. Bet keisčiau buvo, kad tai pamatęs, labai aiškiai suvokiau, kad ši  grandinė su pritvirtina prie jos galo rašaline, man kaip rožančius, kur vietoje įprasto kryželio su nukryžiuotu Jėzumi būtent ji, rašalinė su rašalu ir žąsies plunksna. Pakėliau ranką prie kaktos ir žegnojuosi  šnibždėdamas: VARDAN DIEVO TĖVO, ir Sūnaus...
... ir Šventosios Dvasios. Amen,— atsiliepė iš rašalinės aiškus, stiprus, įtaigus balsas.
  Nebuvo baimės, bet ir džiaugsmo — ne, tik  atrodė, kad žemai po kojomis, po kupė grindimis, bėgių sandūrose aršiau pradėjo aikčioti traukinio vagono ratai: a–men, a-men, a- men... Kai į kupė atėjo konduktorius, atrodė, jau buvau apsipratęs su naujomis Lemties dovanomis , kad, regisi, jis net ne tuoj pastebėjo grandine prie stalo prisegtą rašalinę arba manė, kad šitaip buvę ir vakar, ir anksčiau, ir kiek beatsimena.
  — Dėde Kazy, — pasakiau paduodamas pasisveikinimui ranką, — kuomet žinoma, kad nėra padėties  be išeities, nemoku patikėti, kad nuvažiuoti į Izraelį neįmanoma.
  —Sakiau, kad mūsų traukiniu neįmanoma.
  — Ir vis dėlto...
  — Taigi, — pakilnojo iš rašalinės paimtą žąsies plunksną dėdė Kazys ir atidžiai į ją įsižiūrėdamas: — gerai pasaulio pastebėta, esą, senovėje žąsies plunksna rašėme auksines mintis — dabar auksine plunksna rašome žąsies mintis.
  — Ką?
  — Išmesk iš galvos Izraelį. Išmesk, Pranuci. Lyg jo nebūtų. Apsidairyk ir pamatyk, koks nemenkas ponas čia esi. Vien tik kupė ko verta. O plunksną rinkis — gali rašyti šita, žąsies, gali  rašyti auksine. Gali naudotis abejomis. O Izraeliu nei sau, nei kitiems galvos nekvaršink...

084 (+XXIX)=75

Jau, regis, nežinau,
Kas dar mane užsuks
Kaip laikrodį, nustojusį tiksėti,
Bet šviečia rytas ir dangus
Išleido saulę patekėti.
Ruduo, tad spindulėliai nešilti
Net Bobų vasarai paglamonėti,
O traukinyj kaip traukinyj,
Jau įpratau ir neatrodo, kad
Bent kiek labiau rūpėtų,
Kada sustos ir kur.

Tingu man pasakoti kaip kas čia yra,
O tai, kas būta praeities laiku
Skandina Užmarštis.
Bent aš matau ir suprantu,
Kad jos tarp visa ko – daugiausia.

O, Traukiny, pirmyn!
Liūdėti tavyje nemoku,
Tačiau ir man šiek tiek baisu,
Kad Užmaršties čia būsiu nugalėtas.
Na, o kol kas dar vis smagu girdėti,
Kaip dunksi atmintyj
Du mano šimtmečiai
Žiemom, pavasariais, karais, badu,
Bažnyčiom sugriautom ir pastatytom,
Kaip laukiama pareinančių namo
Be karo po pasaulį išbarstytų...

Spalis. Prasidėjo tamsa. Rytu įsibrėžti taip pat neskuba. Bet užtat Asmodėjus lietuvių poeziją švarina. Kažin, ar nepavargs kaip tic- tac, ar neištiks jo dalia?
Teko girdėti, kad - ne, kad susilies į vieną.
Pagyvensim - pamatysim, nors jau ir „pagyventi" ne taip paprasta, kaip jaunam atrodo. Asmodėjus irgi leidžia suprasti, kad man jau laikas nusileisti į peklą (pragarą).

Vėl  rytas, o mano asmeniniame  kalendoriuje ši sekmadienio dieną pažymėta 093 (+ XXIX) =75, bet vis dar nesumanau, kaip šią  atkarpėlę laiko pralesti, bet kažkodėl jaučiu, kad galbūt protingiausia sugrįžti į „Traukinį", o  ten kaip bus - tebus. Turbūt taip ir padarysiu. Galbūt pavyks net susitikti ir su Aurimo  veikėjais iš  jo  rašomo romano "Akmenų laivas".

Į mano vakarykštį pamąstymą, perskaičius to veikalo 7 dalį, Aurimas atsiliepė:

Aurimaz 
Rašyti tai, "kas yra reikalinga"? Įdomu :)
Papasakokite daugiau apie tuos "reikalingus" dalykus, nes aš kažkaip neįsikertu.

Pabandžiau truputį drąsiau pasakyti.

Pranas 
Aš maždaug taip ir jaučiau,kad pasakysi: esą, rašau, vadinasi, žinau, kodėl taip darau. Nemeluok pats sau, kad tau šitame toks ir taip išgaunamas kraujas reikalingas. Tad vien dėl to ir tavo klausimas čia bevertis:Rašyti tai, "kas yra reikalinga"? Įdomu :)
Niekam iš čia esančių aš, beje, taip nerašiau ir nenutuokiu, kad tai padarysiu. Bet kažkoks instinktas pakuždėjo, kad tai autorius, kuris iš reikalingų dalykų, juos literatūriškai  „aprėdydamas", išleistų iš po savo plunksnos ne tik reikalingus, bet ir įdomius.  Būtent dėl to, kad būtų įdomu, ir yra reikalingi talentai. 
Atsiprašau, kad tiek daug.
Man dabar tesinori, kad tu apie tai pagalvotum. Tik. Nors  pasakyti man tai, ką paskiau, dėl kai kurių priežasčių, irgi nebuvo lengva.
Būk drūtas!

Prie  mūsų prisidėjo Akivaras

Akivaras 
Kaip supratau, Pranas nori, kad Aurimaz rašytų vadovėlius? Receptų knygas? Naudingas prie ūkio knygas?
Ar tiesiog bet ką, bet ne fantastiką, nes kažkam atrodo, kad fantastika nereikalinga?

Atsakiau.

Pranas
Akivarai, jeigu  tu tikrai taip  manai, tai  esi  pats  didžiausias  fantastas, kurį žinau  ne tik iš „Rašyk", bet ir iš kitur. Tu jau pribrendai biblijas rašyti.

Akivaras 
Matyt nepribrendau, nes vis dar nesuprantu, ką tu nori pasakyti... Trečias miglotas komentaras.

Aurimaz 
Vau, kaip faina. Aš irgi jaučiuos nesubrendęs. Būsim tokie du!

Pranas 
Panašu, kaip pasakoje -  du broliai protingi, o trečias  kvailys. Taip, kaip pasakoje.

Ir,  ko gero, ne tik  pasakoje. Pasižiūriu į medį, kur prieš dvi dienas , įsikoriau nukelti inkilo, o tai padaręs, pakukavau kaimynui:
— Kukū, kukū...
Esą, pažiūrėk, kur kvailį dvasios užkelė.

Iš po užkloto išnirau prieš 5. Mano apartamente  +10C. Tai šilčiau  negu  vakar ir kelias dienas prieš  tai. O sapnuota daug, tik nelabai sugebu atsiminti, kas  būtent. Žinau, kad  sumaniau ženytis ir man pasisekė...
Na, o  atsikėlęs perskaičiau Aurimo „ Akmenų laivo“  ELENĄ
ir palikau jam komentarą su teisę  pykti. Parašiau:
  Velnias! nežinau ką pasakyti. O tai, ką žinau, tau nepatiks. Aurimai, sakyk, kam tai reikalinga? To klausiu, gerai suvokdamas, jog šis  darbas gerai atliktas. Klausiu, gerai  suvokdamas, kad, bandydamas, sakykim, parašyti L. Tolstojaus "Taiką ir Karą," tavo išeikvota  energija daug kartų būtų  reikalingesnė, prasmingesnė. Tai kodėl nerašai, kas labiau reikalinga? Mano nuoširdus paprašymas - pamąstyk apie tai. Moki rašyti, turi talentą, turi energiją, turi jaunystę, turi įniršį kūrybai, turi tai, kas reikalinga, kad Lietuvą per tavo raštus pati save  geriau pažintų. Manau, kad klajoti po fantazijos pasaulį ir galynėtis su šmėklomis tau tikrai neverta. Jos, fantazijos, prireiks ir kuriant kur kas prasmingesnius  dalykus.
Na, o dabar še tau 5 ir pyk. Pyk neužmiršdamas, ką čia pasakiau ir numanydamas, kad galiu ir daugiau pasakyti.

Parsinešiau į dienoraštį Šnekoriaus  komentarą, paliktą prie mano eil. „Nors stauk vilku..."

Bažnyčiai, Pranai, "rastų" reik gerų surasti, kad medžiai būtų šimtamečiai, kandžių visokių nesubjauroti, bet užsigrūdinę, tačiau ar daug tokių belikę? Tu nori jaunus išauginti, įskiepyti lyg į medžius tą gėrio sėklą, bet klausimas ir vėl: ar daug jų skiepą tą priimt benori? Praėjo tie laikai, kai himno žodžiai tikdavo visiems ir buvo jie apie visus.

Valiioooo, Jonai.
Dabar jau ne sarmata ir pralaimėti..Ne dievai  juk esam, bet, žinoma, ir dievukais  būnant, smagu laimėti...

Diena  bus ilga, nekantri, nes kaip tenka laukti, visuomet taip. Ir juo nekantriau lauki, tuo bjauriau. O šį kartą  tokį  laukimą  įtaigoja italų ir mūsų krepšininkų vėlyvos,  22. 00 val. įvyksiančios rungtynės.

Komunistinės  statybos dar vis nesibaigia, bet dabar jose jau aš stalius.