Netrukus krepšinis. Graikija -Lietuva
Bent iki jo te  būna dvasioje  ramybė.
Nors , kai ramu, tai ir neįdomu.  Kaip vakar  žaidžiant su italais.

Kai žmonės su nukąstais kiaušiniais šliaužioja po mūzas, tai iš jų gero nelauk.
Grįžk, Peeetrai. A-ūūūūūū! Vis tiek grįžk...

— Peeetrai,  a - ūūūūūūūūū! Kur tu?

Traukinys  stabtelėjo. Taip pamaniau, nes iki šiol jis visuomet tik stabtelėdavo ir važiuodavo toliau. Tačiau  šį kartą atsitiko ne taip, kaip visuomet.
    —  Kaip Eilėraštis jaučiasi?  — atidaręs  kupė duris pasiteiravo dėdė Kazys.
    Jis dar vis netikėjo, kad tikras jo vardas Kazys, bet aš irgi  buvau neperkalbamas. Jau seniai kreipinyje  nepasirodydavau su „ ponas ar draugas konduktoriau“. Todėl ir šį kartą kaip  jau įprasta:
    — Nagi dar alsuoja, dėde Kazy, ir Eilėraštis. Šią dieną, regis, atsidavęs pasikalbėjimams su vėju. Bent  aš  taip  suprantu:

Nėra kam  glostyti,
tik  tu, o vėjau.
Net geras žodis traukias nuo manęs.
Galbūt todėl,
kad iškasiau gilias tranšėjas
ne kur toliau, netgi ne žemėje,
o savyje.

Bet tu, o vėjau,
skersvėju atpūtęs,
ir vėl su šypsena sakai,
kad tai tik įžanga, tik javapjūtė,
ražienas jos greit arimu užvers,
bet tai dar — ne bažnyčiomis apvaikščioti kapai.

Tačiau, o vėjau, nemanyk,
Kad buvo paprasta išlikti iki  jos
ir skaudančiam,
ir mylinčiam,
Ir tikinčiam,
kad jeigu bus geriau,
tegu tai atsitiks rugpjūtyje,
kai dar ir  gėlės  žydi,
ir paukščiai neišskridę
pasilesinti svetur.

    — Taigi, — pasakė  dėdė Kazys, bet suklusęs ir  ne ką supratęs, tuoj pasiteiravo: — Apie ką jis, Eilėraštis?
    — Ogi bala žino. Kai atsiradome  traukinyje, atrodo, kad  elgiasi daug ko atsižadėdamas. Net pradedu  pagalvoti, kad toks traukinys lyg savęs atsižadėjimo vieta. Kuo toliau nuveža, tuo daromės vienas  kitam svetimesni. Bet, mielas  konduktoriau, dėde Kazy, šįkart, regis, jis sustojo. Negi? Taip gi nebūna...

Kad kas nežagsėtų manimi, paragavęs kaip kompotą kartais būnančio tarp savaitės geriausių, regis, bandysiu pereiti į dienoraštį. O „regis" todėl, kad didesnio ūpo ir čia  būti jau nėra, bet...
  O priežastis Tom Kom Poto laiškelis tictakcui, kuriame  jis ir taip:
... Mat, savaitės geriausieji iki kompoto praskydo

Regis, jau  viską parašiau, o  kas  liko — tebus  Miko. Bet va dar tik po 4 val. ryto. Kažin, ko aš čia? Beje, ne vienas. Žilis irgi po Kauną, (o gal po save) vaikštinėja.

Kiek  nemažai čia mūsų  kasdien... O kas vasarai lieka?

Perskaitęs tictac atsakymą  į savo laiškelį , parašiau:
"Nustembu retai, bet šįsyk, o -xo: komentuosiu tik nuo 2014 04 13 , jei komentuosiu iš vis...
Taigi teko nusistebėti. Į tokias tolumas su planais  nuėjęs, o juk  šimtametis, kad  tave  kur!
Būk drūtas!"
  Bet  tiek jam parašyti neužteko, nes panūdo pagalvoti — kažin, o aš ar panašiai sugebėčiau? Pavyzdžiui: ar sugebėčiau "Rašyke"patylėti kad ir iki Visų  Šventųjų, ar net  truputį po jų, sakykim, iki 2013 11 29?

Kuomet ir vienas, ir kitas, ir kelintas vis pranašaujame "Rašyk" žlugimą, tai va Svoloč išsitiesia visu ūgiu ir taip:
  Nusprendžiau vėl atkelti į svetainę kai kuriuos kūrinius, kuriuos kažkada buvau ištrynęs. Manau, čia jiems bus saugiau, nei kompiuterinėse laikmenose.
Tai, mano  supratimu, reiškia ir apie ilgus, ilgus svetainės gyvasties laikus. Tikėjimą jos ateitimi.
  Aš to jai irgi linkiu, savnoriškai neištrynęs iš jos nei vieno kūrinio.

Išėjau į  mišką pakurų traukiniui parūpinti
Aūūūūū!..

  (Vinco ir Stepos sūnus Pranas iš Šklėrių)