Tiek daug šią naktį sapnavau –
Net ir japoniškai išmokau padainuoti.

  Iš tikrųjų,  bet kada taip atsitiko, nenutuokiu ir dabar. Rytas gražus. Sniego dar daug, bet ir saulė, atrodo, nusiteiksi visą dieną šviest.i

  Kažkam reikėjo, jeigu taip –
Grimzdau į vandenį laivais
Ir atkakliai tikėjau:
Atomas progresui reikalingas.

Nuplauk žaizdas.
Te jos užgysią po mirties
Ir niekuomet, bičiuli, nemanyk,
Kad tai auka,
Kuri bent truputį šventa –
Surinkęs nuodėmes savim,
Į šitą ugnį įeinu,
Kad dūmai jos
Negraužtų gedulu akių.

Iš Beveik popiežiaus Pranciškaus  enciklikos “Barba non facit  philosophum“

Gero Tau Ryto, ir Dienos, ir Vakaro, ir Viso prasmingo gyvenimo. Būk!

Ne Dievo bausmė, kai kvailys negeba pažinti savęs, tačiau ir Dievas pripažįsta, kad tuomet  jau ir kitiems dėl jo tokio proto „pertekliaus" nėra  ramybės.     
    Beveik popiežius Pranciškus.

Pradedu  manyti, kad niekuomet tik čia manęs nebūna; tuo pat  metu būnu dar kažkur. Žmogaus dvasios pasireiškimai praplečia jo būties interpretaciją. Pradžioje  atrodęs nevykęs ciklo pasakojimų įvardijimas „ Akistatos prie popiežiaus Pranciškaus" dabar jau nemaištauja — prie popiežiaus įmanoma  būti nepaisant kur esi, Vatikane ar kelių gryčių Šklėrių mieste. Taip, taip, kelių gryčių Šklėrių mieste. Ir ne todėl, kad kaip pavadinsi — nepagadinsi, o todėl, kad ir į vieną gryčią įmanoma įkelti didelį pasaulį.
Keistos  mintys užgriuvo Beveik popiežių Pranciškų, bet...  argi kam jos kenkia?

Jaučiuosi beveik popiežiumi Prancišku. Ir pagal vardą, ir pagal metus.
Vadinasi?
Vadinasi, aukščiau galvą, Pranai. Dar visas gyvenimas prieš akis. Tik, žinoma, be moterų. Šventasis sostas neleidžia, net jeigu jautiesi "beveik popiežiumi Prancišku."
Tai viena  šios dienos  svarbi  naujiena, o kita, kad įkando geriausias  draugas, tačiau dėl to draugų atsisakyti ar keisti nežadu...

Būsiu namuose ir rauginsiu dar vieną metų dienelę.

9 metai, kai  be brolio. Taigi, buvo, buvo ir tik tiek... Beje,  jaunesnis. Kiti  ieško poezijoje džiaugsmų, netgi priekaištauja, jeigu joje  išgirsta liūdesį. Man  mieliau, kai joje tiesa. Nepaisant, kokiomis akimis ji į mane pažiūrėtų. Bet šiandien prie josi net nebandysiu prisiliesti.

Grįžau iš sodo. Truputį pavargęs. Bet nuovargis toks... pavasaris. Dar vis su sniegu.

Po vieno mėnesio, vienos dienos ir vienos valandos po tėvo mirties Jonas (Šnekorius) laidoja motiną.
Tegu, kaip sakoma, būna jai lengva šita sunki mūsų žemė...
Ilsėkis, Ramybėje, motin, kančios  moterie...