Jau ilgokas laikas, kai tai  blogiausiai veikianti svetainė, regis, įsigeidusi persiorentuoti iš Rašyk į Prekiauk.

Perskaičiau Guntos eilėraštį „ Vokų priešpriešoj dulkių nebūna...“ ir supratau, kad šiandien jokiais rašymais nereikėtų užimti savo laiko – protingiau jį panaudoti, išmokstant tą eilėraštį.
Nusitempiau pas save į kompiuterį ir pajaučiau net ir Guntą, kaip... juodąją skylę.. Ten daug dar yra ko yra, kas mus, tikiuosi, dar ne kartą stebins...

Gerbiu  protingus, bet tik iki ribos, kol juos suprantu.

Išskyrius Svoloč ir tictac-ą,visus kitus kviečiu savimi papuošti Vasario 16.

Dar iki vakar(II.11) nebūčiau gebėjęs įvardinti protingiausią  pasaulyje žmogų. Dabar man nekelia abejonių: tai popiežius Benediktas XVI, atsistatydinantis iš savo pareigų, nors apie save  jis mano kitaip, būtent: Reikalinga  tiek  kūno, tiek proto stiprybė – stiprybė, kuri per kelerius  pastaruosius  mėnesius  manyje  taip sumenko, jog turėjau pripažinti savo negebėjimą tinkamai eiti man patikėtos tarnybos.
Ir  vis dėlto, tokiam poelgiui, kaip  suprantu, reikalinga ir kūno, ir dvasios ir proto stiprybė. Per visą Romos katalikų  bažnyčios istoriją, tai tik  antras toks kartas, kai Katalikų Bažnyčios vadovas pasitraukia iš pareigų nelaukdamas mirties.

Ne kojas, ausis šaldau, o žiūriu, kaip lietus krapnoja.
Ir žiema pavirsta  pirmuoju pavasario sniegu...

Vakar parašiau, kad, girdi, diena tokia, kad galima pasakyti, jog ji – puiki. Bet nežinojau, ką su ja daryti.  Atrodo, kad ir  šiandien diena bus panaši, tačiau priešingai negu vakar ir netgi nepraaušus rytui, žinau, ką reikia daryti.

Diena  tokia, kad  galima pasakyti – puiki.
Ką veikti su ja?

    Ką šiandien?
    Apie tai galima jau ir negalvoti, nes ūpas neblogas ir  kažkur  girdžiu:  Kada  noriu -  geriu,/  kada  noriu - dainuoju / nuo  savų vargelių / neišsivaduoju/. Galbūt  tokį  ūpą pakėlė ir pasivaikščiojimas su L. Seneka. Kažkodėl pagalvojau, kad  man poezija kažkaip „pereina“ ir pafilosofavimus. Na, ir tegu. Argi  blogai?

Vakar  buvau nusiteikęs taip bjauriai, kad nemaniau, kad galėčiau ateiti prie kompiuterio, bet šiandien lyg ir geriau. Ir su L.Seneka išėjau pasivaikščioti, bet užrašas atsirado prieš kelias dienas, kaip ir sekantis, kurį žadu įkelti rytoj. O šiandien ilgiau pasėdėsiu prie prozos. Kai nori daugiau apžioti, tai įstringa gerklėje kaip ir šis, regis, Nr. 24, bet gal reikia, nors nieko nėra, ko besąlygiškai reikėtų.
  Šį užrašą, beje, čia įkeliu, dar ir todėl, kad juo užversčiau ankstesnį. Jonas tėvą jau tikriausiai palaidojo. Taigi, te ilsisi ramybėje...