Kuomet ESI, tai nedaug džiaugsmo, nes pats žinai ir kiti mato.  Ir jau kitaip dvasioje vaizdai susišiaušia pamačius ESANT, kai visi žino, kad tavęs nėra.
  Šiandien pusiaužiemis. Harker atėjo į „Rašyk“, kuomet jos nėra.
  (Žiūrėti Tetos_Santos dienoraštį)

Tik LABAS.
Bet iš tikrųjų tai labai daug.
Visa diena, o gal ir daug daug dienų...
Būkite laimingi!

GERŲ ŠVENČIŲ VISIEMS linkiu ir iki susitikimo 2013!

Skambutis.
Atidariau duris... Ten žmogus.
Žiūrim vienas į kitą.
Nepažįstu.
O paskui, ką besakyti. Padavė knygelę, Mano gimtinė —  Lukštiniai ir skaičiau užrašą:

Kur ežerai, kur ežerėliai,
Kur Aukštaitijos kalvų slėniai
  d. gerbiamiems  Karlonams
    Alfredas Ališauskas (parašas):
30  gruodžio  2011 metų Onutė iškeliavo pas Dievą.

2012m. 8  gruodžio
Širdingai dėkoju už atsiųstas knygutes..

Ką daugiau pasakyti. Bent jau šiandien – nieko.  Mačiau kaip verkia vyras savo moters. O aš, regis, jam padėjau...
Pažinojau Onutę. Išleidęs knygelę „Eilėraščio sėja“ ilgai ieškojau pamesto Onutės ir Alfredo Ališauskų adreso, o paskui išsiunčiau numanoma kryptimi, prašydamas paslaugos, kad jeigu kas šiuos žmones žino, tai kad bent praneštų man.
  Kažkas jiems perdavė knygeles. Ir štai susitinkame po 10 metų vienas kito negebėdami pažinti. Jis dar labiau  suvyriškėjęs, nei dienai neišleidęs ašaros iš akių. Ne dėl žvaigždės, o dėl MOTERS.

Jeigu man pavyktų daugiau parašyti tai, ką  dabar rašau proza, tai visus tuos gabalus sukiščiau po pavadinimu Nestabdyk šaltinio...  Koks iš tos košės žanras atsirastų, tai turbūt nė dzievulis nežino. Bandžiau į tokią kelionę paimti kai kuriuos lyg ir neblogus pažįstamus, bet jie atsargūs ir nepatikimi.
Dar pasiliksiu Senamadį, vis dar mėgstantį paskaityti senesnius  laikraščius, net ir žurnalą  "Aušrą", kuri į Didžiąją Lietuvą patekdavo knygnešių keliais.

Visą praėjusią dieną praleidau sode, žiūrėdamas į žiemą. Kai apsnigta ramybe ir šiltu sniegu, ji nuostami. Lyg žemai  žemai prie kojų obelys žydėtų...

Gavau patarimą "Užrašus iš laisvės" pervardinti  "Užrašais iš Vilniaus dienos". Bent iki to laiko, kol ten su savo kompanija. Bet tai turbūt  būtų protinga ir todėl nunyktų spindėsys palatos Nr.6. Ir bendrai -ne taip kaip mūsų namuose...

Kažkaip pagalvojau, kad gal aš ne ŠEŠTOJE palatoje, o sugrįžęs beveik dviems mėnesiais atgal ir dabar vadovauju spalio 9 d. Ir, beje, visai nekeista- reikia dirbti ne pirštu rašant ant ligoninės sienos, o perskaityti:

  1920m spalio 9 d. savo vyriausio vado maršalo Pilsudskio įsakymu lenkai  sulaužė vos spalio 7 d. Suvalkuose didžiųjų valstybių aukštų atstovų rūpesniu ir jų akivaizdoje pasirašytas lietuvių – lenkų  armijų ginklų paliaubas ir klastingai iš pasalų puolė nieko blogo nelaukiančius lietuvius ir ypatingai be tinkamos apsaugos paliktą ir vos vieno pulko saugomą Vilnių.
  Bet kodėl to nežinojau, kai dar nebuvau Šeštojoje? Kodėl nežinojau, kad Vilnius  švenčia  94 tokios sukakties metines?

2. 
  Naujienų nemažai, bet suprantu, kad daug jų kartosis. Labiau rūpi informacija, sužinota iš Ikso – 2, kad jis daugiau protingas, negu asilas, o asilą  tik vaidina, jog nebūtu išvytas iš palatos Nr.6  Patarė užsiimti vaidyba ir net kažkam prikakoti į lėkštę.
  — Kaip tu man? Betgi galiu ir be vaidybos..
  — Matau pone, kad žiupsnelis proto dar užsilikęs. Tai gali pražudyti, prarandant šiltą vietelę. Ir dar — girdėkite, kaip kas vardina, kokiai kategorijai priskiria. Geriausia būti asilu. Tuomet galima nesibaiminti, kad būsite išspirtas lauk. 
  Guliu ligoninėj  man protas nutrauktas...
  —Kojos, — pasakau.
  — Žinau,— sako ir toliau traukia:   
  Ir liūdną jums laišką rašau.

  Einu prie sienos, norėdamas pratęsti poezijos posmus, bet nedaug sugebu:   
  O nuostabioji palata,   
  Dėkoju, kad tokia esi, kad  būsi...
  Tik tiek. Tad dedu pirštą į burną ir apčiulpinėju čepsėdamas kaip žinduką. Esą, mąstau...

P.s: Linkėjimai Kandžiui. Pasiilgau. Sako, kad mudu labai panašūs. Nemanau. Jis protingesnis.

Tik para. kai šeštoje palatoje. Bet lyg pradedu apsiprasti. Netgi kurti posmus, užrašydamas pirštu ant sienos. Net pagalvoju, kad gal šitaip galėčiau ir palatos įspūdžius ant jos rašyti.

Guliu.
Ir nesvarbu-
naktis? diena? -
Galvoj vis  aušta,
kol išaušta lig ausų...
O nuostabioji palata,
dievų palaiminta
vienintelė  paguoda  asilų...

Kažką daugiau kalbėti dar netinka,
gyventi neįpratęs laisvėje būties
kuomet ką bedarytum - Dievui reikalinga
Ir niekas už gerumą akmeniu nemes .
Ir man į lėkštę geras dėdė pakakot sumanė,
Ir džiaugėsi, kad toks dosnus...
Per subinę paplojau:-
- Ačiū, pone...
Dėkojau už gerumą gerumu.

Na va. Sakykim, kad tai kukli, bet vis dėlto pradžia. Kaimynas žiūri pro langą ir sako, kad jau sodai žydi. Kviečia pasižiūrėti, pavasariu pasidžiaugti. Eisiu, gal dar ir vyturį išgirsiu...