Užrašai iš laisves (Šeštoji palata)

Tik para. kai šeštoje palatoje. Bet lyg pradedu apsiprasti. Netgi kurti posmus, užrašydamas pirštu ant sienos. Net pagalvoju, kad gal šitaip galėčiau ir palatos įspūdžius ant jos rašyti.

Guliu.
Ir nesvarbu-
naktis? diena? -
Galvoj vis  aušta,
kol išaušta lig ausų...
O nuostabioji palata,
dievų palaiminta
vienintelė  paguoda  asilų...

Kažką daugiau kalbėti dar netinka,
gyventi neįpratęs laisvėje būties
kuomet ką bedarytum - Dievui reikalinga
Ir niekas už gerumą akmeniu nemes .
Ir man į lėkštę geras dėdė pakakot sumanė,
Ir džiaugėsi, kad toks dosnus...
Per subinę paplojau:-
- Ačiū, pone...
Dėkojau už gerumą gerumu.

Na va. Sakykim, kad tai kukli, bet vis dėlto pradžia. Kaimynas žiūri pro langą ir sako, kad jau sodai žydi. Kviečia pasižiūrėti, pavasariu pasidžiaugti. Eisiu, gal dar ir vyturį išgirsiu...